Desertai/ Keksai ir keksiukai

Ruduo ir keksiukų problematika.

dsc_0145

Vakar, po septynių valandų valkiojimosi, pavadinimu laisvi ketvirtadieniai, kurie labai tinkami susitikimams su mylimais žmonėmis ir naujų laikrodžių/skėčių/batų paieškoms, po miestą ir grįžimo į baraką kiaurais langais (mes turim plastiką ir varveklius iš vidinis pusės ant palangės žiemomis), kur vienintelis šilumos šaltinis – klecko (oj, Molės, dabar ji Molė (nuo žodžio molis)) termokabelis, padėjusi kerzus į kambario kampą (jokie kiti batai nebūtų to atlaikę) ir išgręžusi džinsus, tyliai burbtelėjau: „man nepatinka ruduo“. Gerai, kad niekas negirdėjo, o tai šiandien mirčiau iš gėdos. Patinka jis man, patinka. Iškrypimas čia toks – mėgti rudenį. Tuoj paaiškinsiu.
Pakvimpa nauja pradžia, naujomis savirealizacijos formomis (savąją aš tikrai tikrai rasiu) ir naujais žmonėmis.
Vėjas priverčia parausti skruostus ir suvelia plaukus. Ir išlipus Didlaukio stotelėje sušalusiais pirštais telefone sumaigyti: „kaisk arbatą“. Iš naujo įsimylėti deginantį karštį.
Galima ištraukti iš spintos ilgaaulius batus ir braidyti po lapus. Sereikiškių parke. Naktį.
Žmonės šypsosi tik tada, kai nori šypsotis, nes to daryti neverčia atostogos, saulė ar tiesiog būtinybė būti laimingais vasarą.
Atėjus pietų metui produktų nereikia ieškoti kokioje nors praktiškoje vietoje ar arčiau namų. Viską galima surasti sode/darže/dėžėje po stalu (ačiū, mama).
Saulė ne kankina, o iš tikrųjų maloniai atlieka savo funkcijas laukiant autobuso.
Galima niekur neiti, nes lyja ir bijai peršalti. Garsiai apgailestauti ir tyliai mėgautis knyga susisukus į dryžuotą pledą. Net programuoti tokiomis sąlygomis mazochistiškai malonu.
O namuose pasitinka karštas radiatorius.
Ir viskas kažkaip tikriau.

Neįtikinau, žinau.

O mano E. kažkada atsiuntė man „Bus rudens“ ir ten baisingai taikliai rašė:

Jau vėsta autostrados
ir stogai 
nebelinguoja jau prieš saulę
bokštai
tik tai išdykėliai
tie katinai
pakampėm tratinas per morčių.


dsc_0164
Man patinka kepti keksiukus. Bandyti ir bandyti, kol pagaliau rasiu TUOS. Tik kažkaip… Jie būna skanūs, kartais netgi žvėriškai skanūs, bet ne TIE ir viskas. Šitųjų tešla panašiausia. Nepamenu, iš kur ji mano stebuklingam žaliam sąsiuviny su basic receptais atsirado. Nenuviliantys tokie. Ir mano miergoms per sesiją gyvenimą gerino, ir n tortų atstojo, kai teturėjau vieną žvakutę. O dabar ir avietes utilizuoti padeda.

Keksiukai su avietėmis

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 12 keksiukų Gaminimo laikas: 30 minučių

Ingredientai

  • 75 g sviesto
  • 3/4 stiklinės cukraus
  • 2 kiaušiniai
  • 100 g grietinės
  • 1/4 šaukšelio sodos
  • stiklinė miltų
  • stiklinė aviečių*

GAMINAM

1

Orkaitė - 180. Pagal galimybes ištirpdom sviestą. Minutė mikrobangėj visu galingumu, pvz. Visada suveikia. Kiaušinius išsukam su cukrumi. Stiklinė, šįkart sakau iškart, 250 ml. Stengiamės, kad baltoji mirtis plius minus ištirptų. Kai jau tai pasiekiam, pilam praaušusį sviestą. O praaušti jam reikia, kad kiaušinio baltymų nedenatūruotų ir saldžios riebios kiaušinienės vietoj keksiukų negautumėm. Nežinau, man dar nėsyk nepavyko (nes visada sąžiningai pravėsinu), bet teoriškai turėtų nutikti būtent taip. Išsukam, išplakam, žodžiu, darom ką nors, kad jie vienalyte mase pavirstų. Jei labai giliai tikite, galima net melstis pabandyt, čia jau ne mano reikalas, žinoma.

2

Sodą sumaišom su grietine. Arba grietinę su soda. Galima ir kepimo miltelius naudot. Teoriškai. Praktiškai - čia antras ir paskutinis receptas, kuriame visada naudoju sodą. Logiškai paaiškinti to negaliu.

3

Pilam mišinį (ar čia tirpalas?) į plakinį ir vėl tais pačiais metodais paverčiam vieniu. Įsijojam miltus. Arba nesijojam, kam tai rūpi, iš tikrųjų. Atsargiai išmaišom. Suberiam avietes ir šaukštu darbuojamės tik tiek, kad avietės daugmaž tolygiai pasiskirstytų. Visokios keksinės tešlos dažniausiai nemėgsta būti permaišomos.

4

Į kepimo formą sodinam popierėlius, pripildom dvi trečiąsias arba tris ketvirtąsias jų tūrio. Kišam į orkaitę neaiškiam laikui. Kol gražiai pagelsta ir įbestas dantų krapštukas ištraukiamas sausas. Aušinam ant grotelių. Ir kviečiam šeimą, pakuojam į dėžę arba nukniaukiam vieną fotosesijai.

PASTABOS

* avietes galima keisti bet kokiomis kitomis uogomis, aguonomis, šokoladu, konservuotais vaisiais, kokoso drožlėmis, kuo tik širdis geidžia. Ir kvapų pridėti visokiausių galima. Dar kakavos ir kepti marmurinius keksiukus. Žodžiu, puiki terpė improvizacijoms. Tik saldumą ir tirštumą pareguliuoti tuomet reikia.

Verdiktas: Kaip visada. Dvigubai tiek kepiau, dvigubai tiek suvalgė ir dar paprašė. O kaip jūsų reikalai su keksiukais? Radote TUOS?

Susiję įrašai

8 Komentarai

  • Komentuoti
    Egle
    2010.09.04 06:48

    Ir man patinka ruduo. Žiauriai 🙂

  • Komentuoti
    Aušra
    2010.09.04 08:43

    Apie rudenį labai teisingai ir gražiai parašyta, tačiau manau, kad kiekvienas metų laikas savotiškai žavus, tik reikia teisingai pažvelgti į juos 🙂 Man šiaip labiausiai patinka pavasaris, bet tai nedraudžia džiaugtis rudeniu – vaikai darželyje, vadinasi vakarais jie būna išsidūkę ir ramesni, kažkaip viskas stojasi vėl į savo vietas, nes vasara tai visada būna kažkoks chaosas bent jau pas mus. O dabar labiausiai laukiu čežančių lapų ir pasivaikščiojimo per juos 🙂

  • Komentuoti
    Sima
    2010.09.04 08:43

    Oi taip, radau, man be galo patinka keksiukai su bananais ir juoduoju šokoladu arba avietėmis ir baltuoju šokoladu…o kartais su persikais arba obuoliais ir cinamonu 🙂 o rudenį iš viso keksiukai yra pasakiškas dalykas…šilti ir mažučiai 😀

  • Komentuoti
    Žiupsnelis Druskos
    2010.09.04 09:36

    Koks mielas rudens atrašymas! Man kažkodėl patikdavo ruduo, ypač studentavimo laikais. Ta nauja pradžia išties įkvepia! Bet dabar nebepatinka. Šalta ir nėra saulės..

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.09.05 12:19

    Ne, Egle, ne taip.
    – Sveiki, mano vardas Eglė, esu priklausoma nuo rudens.
    – Labas, Egle – atsako choras.
    🙂

    Va, va, Aušra būtent tas (nū, ok, pas mane jis kitoks, bet esmės tat nekeičia) chaosas vasarą ir papjauna. Todėl rudenį, kai viskas vėl susidėlioja į savo lentynas, kai vėl reikia planuoti laiką ir darbus, kai po truputį pakvimpa rutina, ir pasidaro taip gera.

    Su įdarais ir priedais, Sima, viskas aišku. O kaip su tešlomis? 🙂

    Ačiū, Žiupsneli. Yra tos saulės, yra. Tik saikingai, kad labiau vertinama būtų. Ir šalta būna žiemomis. Dabar maloniai vėsu! 🙂

  • Komentuoti
    schizoid-case
    2010.09.18 13:24

    O popierėlius keksiukams kur perki?

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.09.18 17:49

    Prekybcentriuose. Rimi arba Iki. Spalvoti tokie.

  • Parašyk komentarą