Desertai/ Keksai ir keksiukai

Einam kavos ir pagerintas keksas.

dsc_0252

 Mano mama skaito mano blogą. Ir tai nėra gerai. Paskui neskambina, neva, aš gi žinau, kaip tu gyveni.

O K. per paskaitas mane muša, nes per drąsiai žodžiais kitų pusėn svaidausi. Muša, nes myli. Todėl mūsų santykiai yra keblūs.

Kažkurią naktį miegodama nuspyriau kaktusą nuo palangės. Ne, neklauskit, kaip sugebėjau.

O šiaip tai viskas atrodo kažkaip beprasmiška. Lyg ir neturiu kuo skųstis, bet, va, gerai vis tiek negyvenu ir kaip tai spręsti – nežinau. Gal jūs kartais netyčia žinot, kur aš nukišau gyvenimo džiaugsmą? Po stalu jau žiūrėjau. Ir po lova. Ir visur žiūrėjau. Nerandu, nors rėk.

Tai gal tada einam kavos, ką?

 


dsc_0261

O būna, grįžti namo, tiek daug visko per dvi savaites be orkaitės kepinių nusižiūrėjus ir… nieko iš jų nenori kepti. Paskui pagalvoji, kad būtų gerai obuoliai ir keksas. O čia dar ir šokolado pasiūlo. Imam.

Keksas su obuoliais ir šokoladu. Arba šokoladu ir obuoliais. Pagerintas, žodžiu

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: didelis keksas Gaminimo laikas: 1 valanda 15 minučių

Ingredientai

  • 3 kiaušiniai
  • 250 g cukraus
  • šaukštelis vanilinio cukraus pudros
  • 175 g sviesto
  • 200 g kefyro
  • 3 nemiltingi rūgštoki obuoliai
  • 75 g šokolado
  • 375 g miltų
  • 40 g krakmolo
  • 2 labai labai kaupini šaukšteliai kepimo miltelių

GAMINAM

1

Orkaitė on - 175. Sviestą įkišam pusei minutės į mikrobangę, kad aptižtų, bet visai neištirptų. Čia toks sukčiavimo būdas, kai reikia minkšto, aka kambario temperatūros, sviesto. Kiaušinius išplakam su cukrum ir vanilinio cukraus pudra (ar paprastu vaniliniu cukrumi, ar esencija, nesvarbu). Kol pabąla ir cukrus ištirpsta.

2

Suverčiam sviestą, plakam, supilam kefyrą, plakam. Šitą keksą geriausia kepti dviem, tada kas nors nulups ir kubeliais supjaustys obuolius, kol plaksim. Šokoladą susmulkins. Bet jei kompanija atsiranda tik tada, kai valgyt reikia, tai šituo laiko momentu patys peiliu pasidarbuojam. Sudedam į tešlą.

3

Pasiimam kitą dubenį ir į jį persijojam miltus, krakmolą, kepimo miltelius. O paskui tą mišinį vėl sijojam, tik dabar jau į tešlą. Aišku, galima ir be viso šito, bet taip smagiau. Šaukštu išmaišom. Nepersistengiam, keksas gi, o jie labai nepakenčia, kai sausi produktai su per dideliu energijos kiekiu į kepinį įmaišoma. Karma išsiderina tada.

4

Žodžiu, tešlą verčiam į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą ir šaunam į orkaitę. Kepam lygiai tiek, kiek reikia, kad iškeptų. T.y., nuo jūsų orkaitės priklauso, nes maniškė viską kepa ilgiau, todėl laiko nesakysiu. Atvėsinam ir valgom rudenį. Arba neiškenčiam ir valgom dar šiltą. Tik pjaustosi negražiai, jei šitaip.

Šaltinis: ačiū, Aguonėl.

 

Verdiktas: Aš tik nesugebėjau išsirinkti, kuri nuotrauka man patinka labiau. Keksas – nuostabus. Tešlos receptą kurį laiką tikrai naudosiu kaip basic keksiukams su visokiais priedais. Nors čia ir obuolių indėlio nuvertinti nederėtų. Drėgnas, purus, minkštas, burnoj tirpstantis. Rudeniškas. Ir šokoladas vietoj. Žodžiu, sakau jam taip. Labai, labai.

Susiję įrašai

11 Komentarai

  • Komentuoti
    Egle
    2010.10.03 04:47

    🙂 Jei būtum prieš 3 metus pažvelgtus per savo langą į priešais esančio namo 6 aukštą ir patį kairinį langą, būčiau galėjus tau pamojuot :)) Prie pat lango stovėjo mano lova 🙂

    Ką studijuoji? Beje, mano ir mano K. meilė užsimezgė taip pat universitete 🙂

  • Komentuoti
    aguonele
    2010.10.03 05:54

    Atsiverciu ir ziu… kazkur matytas keksas :)) na dziugu, kad patiko. Matos kad ir mano panasi konsistencija buvo.
    P.S. Labai dailiai aprasyta. Zinai turim viena bendra beda…ta orkaite, kuri kitaip kepa nei visu … bet ne jau tai pasaulio pabaiga?

  • Komentuoti
    Anonimiškas
    2010.10.03 09:38

    O po sumušimų likusios mėlynės linkusios migruoti į kelius. Sudavus per veidą – mėlynė liktų ant pėdų. Todėl, I., tu unikali 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.10.03 11:16

    Mano lova irgi prie lango! (akivaizdu, kaip kitaip aš tuos kaktusus miegodama spardyčiau.) Tik prieš trejetą metų ji dar nepriklausė man. n-ąjį kartą įsitikinau, koks mažas pasaulis. Arba kokie talpūs Baltupių barakai. 🙂

    Matematiką ir matematikos taikymus, VU. O universitete gimsta visokio pobūdžio meilės, žinok. Tai va, šita smarkiai kitokia nuo tavo meilės tavajam K., bet koks skirtumas, kai geriau pagalvoji, vis tiek smagu. 🙂 O ką tu MRU krimtai?

    Aguonėl, anokia čia bėda, iš tikrųjų, ania? Svarbu yra, svarbu funkcionuoja. 🙂

    Tai va, o pasauli, žinok, kad kai nepaeisiu, mano K. mane auklėjo bandydama sulaužyt nosį. 😀

  • Komentuoti
    Egle
    2010.10.03 12:47

    :)) Krimtau teisę, kaip ir daugiau nei pusė MRU studentų (na, dabar gerokai daugiau spec. 'priviso', bet maino laikais teisė buvo no.1 😀

    Jo, Baltupių barakuose ko gero ne mažiau studentų nei Vilniaus kamčiatkoj pagyveno 😀

  • Komentuoti
    Justas
    2010.10.03 22:33

    Aš žinau! Gal dar ir ne pavasaris, bet ir rudenį reikia meilės. Kas suteiktų tą džiaugsmą, ir su kuo galėtum pasidalinti. ;)Greičiau Tu krisk iš to dangaus!!.. 😀

  • Komentuoti
    Asta
    2010.10.04 20:56

    Aš tai viską bandau suversti rudeninei depresijai. Arba (mano atveju) ketvirtakursinei depresijai. Viskas labai gerai, bet kažkas negerai. Ir tas kažkas visą gėrį it koks milžinas nubraukia, palikdamas tik beprasmybę, dvejones ir keiksmus. Oi, kaip nekenčiu. Bet net ir tai praeina vieną gražią dieną! 🙂

    Kekso noriu 🙂

  • Komentuoti
    julė
    2010.10.05 12:11

    jergutėliau, dar vien mergina matematikė. smagu matyt*

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.10.05 19:01

    Tik Kamčiatkoj kažkaip jų daugiau visąlaik atrodo. Bent jau gyvesni. 😀

    Ant balto žirgo, Justai. :]

    Kaip tiksliai apibūdinta, Asta! O dėl kekso nykstantis reiškinys, pavaišinsiu kitąsyk. :]

    Taip, Jule. Todėl tavo blog'as man kažkaip keistai savas. Pažįstamas toks. Konverguojantis į vienus mėgstamiausių.

  • Komentuoti
    S
    2010.10.21 13:00

    Aš tai už kekso receptą padėkoti noriu, superinis tikrai 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.10.22 16:58

    Džiaugiuos, kad patiko. :]

  • Parašyk komentarą