Desertai/ Pyragai

Baisu baisu ir nesuprasi koks pyragas.

Tikrai neeiliniai žmonės eiliniai – dainuoja jie.

Aš po truputį pradedu matyti žmones. Ne tik homo sapiensus. Man atrodo, tikimybė, kad aš, visgi, kada nors išaugsiu/užaugsiu, artėja ne į nulį.

Ir jau nebenoriu jokio Erasmuso. Ok, noriu, iš tikrųjų – bijau. Ir net ne pačios Prancūzijos, ne vienatvės, ne ilgesio, ne per silpno kalbos mokėjimo. Bijau to, kas bus grįžus. Pusmetis toli nuo tų, kurie mane supa dabar, per daug aiškiai visas kortas ant stalo tėkš. Aha, iš pradžių ilgėsis, lyg kažko trūks. Paskui prisimins vis rečiau ir rečiau, nes gyvenimas vietoj nestovi. Kol niekam nė į galvą nebešaus, kad nū, va, jei čia būtų buvus ji, tikrai būtų pasakius, jog… O tada aš grįšiu. Tik jie jau bus per toli, kad sugebėčiau pavyt.

Taip, sakysit, tie, kurie tikri – nebėgs. To ir bijau – realybės mazgote per veidą.

Ok, ok, mano tiesiog didelis ego. Ir man bloga nuo minties, kad tai, kas anksčiau buvo mano gyvenimas, net ir ( 🙂 ) be manęs vyks lyg niekur nieko.

*kokia nors optimistinė gaida pusiausvyrai atstatyti*.

Nes aš nesu nelaiminga. Tik pasiklydus. Tam, kuris pasakys, į kurią pusę eiti, pažadu neribotą kiekį pietų pagal užsakymą ir dvigubai tiek sausainių vakarais geriant arbatą.

Bet tai kaip oras veikia, baisu baisu.


Man reikia mokytis. Tikrai labai reikia mokytis. Todėl pasirausiu juodraščių archyve ir einu kurpti įrašo.
Turėjau neslėgto panyro, aka saldaus/nerūgusio pieno varškės. Apsimečiau, kad ji niekuo nesiskiria nuo paprastos. Klydau. Kokia laimė, kad klydau.

Saldaus pieno varškės pyragas

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 26 cm skersmens pyragas Gaminimo laikas: 1 valanda 30 minučių

Pagrindui

  • 150 g sviesto
  • 120 g cukraus
  • 2 kiaušiniai
  • 350 g miltų
  • šaukštelis kepimo miltelių

Varškės masei

  • 4 kiaušiniai
  • 200 g cukraus
  • 2 šaukštai aliejaus
  • 800 g saldaus pieno varškės, aka neslėgto panyro, aka Chennos (tinka ir varškė paprastoji, skonių skirtumai - įrašo pabaigoje)
  • 200 ml pieno
  • 2 pakeliai D.Oetker vanilinio pudingo

Gaminimo eiga

1

Ištirpinam sviestą ir ištrinam jį su cukrum. Proceso metu pirmasis kiek atvėsta ir jau galima drąsiai kiaušinius mušti. Abu iškart, galima nežaisti. Beriam kepimo miltelius ir miltus. Pastaruosius - po truputį, nes viskas čia labai priklauso nuo kiaušinių dydžio. Gal jūsiškiai maži baisiai ir miltų 300 gramų per akis bus. Žodžiu, dedam tiek, kad tešla būtų paklusni. Ties apatine riba, t.y., vos pajuntate, kad tešlą kiek pašaldžius galėsit ja formos kraštus aplipdyti - miltų jau pats tas. Dedam tešlą į šaldiklį ir einam gamint įdaro.

2

Varškę permalam pora kartų smulkiausiu sieteliu. Arba pertrinam kuo nors. Arba naudojam kreminę. Jūsų valia rinktis.

3

Kiaušinių trynius išsukam su cukrum ir aliejum.

4

Dedam varškę. Išmaišom nuoširdžiai. Pudingo miltelius ištirpdom piene ir pilam į įdaro masę. Vėl labai labai su meile ir rūpesčiu sujungiam visa tai į vienį.

5

Nuplaunam šluoteles ir išplakam baltymus iki standžių putų. Įlankstom juos į masę. Pamažėl. Atsargiai.

6

Orkaitė on - 170. Išklojam tešla kepimo formą. Dėmesio: tešlos gali atlikti. Nes, nū, man tai atliko. Koks ketvirtadalis ar penktadalis. Nors, rodos, kraštus pakankamai aukštus padariau (ir jūs, ir jūs padarykit). Pilam įdarą ir šaunam kepti. Į likusią tešlą įdedam šaukštą aguonų ir padarom kokius septynis sausainius, kuriuos paguldom šalia pyrago. Praėjus penkiolikai minučių nuo kepimo pradžios - temperatūrą sumažinam iki 150. Kepam, kol įdaras švelniai pagelsta ir sustandėja. Sausainius - savo nuožiūra. Traukiam lauk, vėsinam, paliekam šaltai subręsti. Valgom.

Šaltinis: sako, tik duonos ir žaidimų, o aš sakau, kad dar ir šiltų emocijų beigi gražių nuotraukų ten aptinkama kaskart.

Verdiktas: Esu kepusi šitą pyragą su varške paprastąja. Buvo tikrai skanus varškės pyragas, vertas būti pakartotas. O šitas, am… Buvo fantastiškas. Neslėgtas panyras suteikė kažkokią ypatingą konsistenciją, kai valgei ir nuoširdžiai nesupratai, iš ko tas įdaras sukonstruotas. Vientisas iki negaliu. Nors imk ir karvę įsigyk. (Geltonas jis nuo pudingo).

Susiję įrašai

16 Komentarai

  • Komentuoti
    Asta
    2010.11.10 19:15

    Kaip manai, ar pasiklydęs pasiklydusiui gali patart? Nežinau, o gal 🙂
    Galiu tik pasakyti, kad pernai į Erasmusus išvažiavo mano draugė. Grįžo po pusmečio ir man norėjos sparnais pas ją lėkt, kaip pasiilgau ir kaip man jos trūko. Dar pasakysiu, kad pirmas apsikabinimas ir pirmos penkios minutės pokalbio buvo kažkokios… keistos. Lyg atpratę būtume. Bet tik tiek tereikia – draugystė niekur neišnyksta. Gal ji čiut užsnūsta ir pamiršta, ką reiškia būti va čia ir dabar, taip gyvai ir ne per skaipus, bet ji niekur niekur niekada nedingsta 🙂
    O jei jau dingta – ar ji buvo? Ar tu nori, kad tokie žmonės eitų gyvenimo keliu kartu, šalia?
    Atsiprašau, kad mano komentarai tokie ilgi. Bet paskaičius tavo įrašus, man labai minčių daug kyla, visada.

    Apie pyragą. Noriu 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.11.10 19:26

    Oj, kaip labai gali, pasirodo. 🙂
    To, Asta, aš labiausiai ir bijau – skaudės, kai suprasiu, kas yra kas. Nors puikiai suvokiu, kad taip – tik geriau, bet refleksai veikia – nuo dalykų, kurie gali balansą neigiamu padaryt, bėgt norisi. Bet tokia tat tiesos kainos, nieko šitais kriziniais laikais už dyką negausi. 🙂
    Nū, nū, dar atsiprašyk, kad lyja. Arba dėl vaikų Afrikoj. 🙂 Labai laukiami tokie komentarai. Ir labai malonūs.

    Pavaišinčiau dabar pat, bet kad pati jo jau tik kvapą bepamenu. :S

  • Komentuoti
    Ausrra
    2010.11.10 20:21

    Panyras apskritai neapsakomai nuostabus dalykas… Niekaip negali lyginti nei su varške, nei su kokiu nors sūriu. Man labai patinka, vieną galiu valgyti, be jokių priedų… Nesistebiu, kad šiam pyragui pridavė kažko ypatingo. 🙂

  • Komentuoti
    Serpent
    2010.11.10 20:51

    Po paraliais, kaip Tu man primini mane pačią prieš keletą metų (ketverius kokius)! Atsiprašau, kad taip asmeniškai, bet viskas pažįstama iki negaliu. Ir aš Erasmuse buvau, ir aš prieš tai ilgai mąsčiau "kas/kiek/po kiek/už kiek". O dargi ir įsimylėjus baisiausiai buvau, tai išvis. Svarstyklės tarp meilės ir Erasmuso. Ir visgi buvo Erasmusas. Ir galiu drąsiai pasakyt, kad po metų (taip, aš buvau laimingoji, gavusi metus vietoj prašyto pusmečio) gyvenimas pasikeitė. Ir Tavo nuogąstavimai nėra nepagrįsti. Mano meilė laimingai baigės. Seni geri pažįstami ėmė klausinėt: "o, kuriam laikui grįžai? Kada vėl važiuosi?" ir ne visus pavyko įtikinti, kad nebevažiuosiu. Ir apsimyžę (atsiprašau už vaizdingumą) bomžai, pikti vairuotojai, suktos pardavėjos labai ilgai badė akis ir liūdino. Tikriausiai, tebeliūdina. Bet… Tos visos patirtys! Jos neįkainojamos. Žmonės, turėję būt metų pakeleiviais, tapo draugais iš didžiosios D. O kiek sutikta įdomių praeinančių žmonių! O bibliotekoj kiek prasėdėta! O paskaitų įdomumas! O protelis kaip kitaip mąstyt ėmė! Kad ir kiek sumokėtum savo gyvenimu čia, išvažiuoti VERTA.

  • Komentuoti
    Mademoiselle
    2010.11.11 07:18

    Galiu patarti tik tiek – niekada neiškeisk naujų potyrių ir neįkainojamos patirties į negailestingų abejonių bei baimių 'liūną'… 😉
    Aš jau daugiau nei tris mėnesiu gyvenu ne namuose ir, žinok, visa tai, kas buvo ir ką turėjau, niekur nedingo… bet taip pat mano gyvenime atsirado daugybė naujų dalykų, apie kuriuos niekada net nebūčiau pagalvojusi. Naujų žmonių, kuriuos be baimės galiu susodinti į lentyną su užrašu "Tikri Draugai"… taigi, – lėk, bėk, džiaukis ir tiesiog gyvenk be baimės 😉

  • Komentuoti
    Karolina
    2010.11.11 07:26

    Mano viena geriausių draugių yra dabar išvažiavus Erasmusu. Žinoma bendravimas nenutrūko, jis tik tapo kitoks, žinau, kad grįžus viskas bus taip kaip buvę. Ji dažnai mane palieka, vasarą į Anglija, šį rudenį į Vieną. Sakė grįždama ir mane mėnesiukui pasiims. Todėl taupau, juk Viena, negaliu praleisti progos 🙂 Jei būčiau tavo vietoje net nepagalvočiau apie nevažiavimą.

  • Komentuoti
    Karolina
    2010.11.11 07:44

    Beje, pyragas man labai patiktų…jei būtų be pudingo.

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.11.11 17:16

    Oj, Serpent, kad tu žinotum, kaip gerai pasidarė komentarą perskaičius. Taip, aš suvokiu, kad išvažiavimas tik į naudą visom prasmėm, bet nori-nenori visokios mintys negeros kyla. Ir va taip va imu ir nesusivaldau – leidžiu joms žodžiais virsti ir negatyviai nuteikti. Dings vieni, ateis kiti, baisiai čia – įtikinėju paskui save. O tas paskutinis sakinys – nors imk ir ant sienos virš stalo rašyk, o paskui akis įsmeik, kai liūdna pasidarys. Ačiū.

    Mademoiselle, dėkui už padrąsinimus. Sėdžiu dabar ir galvoju, nū gi va, žmogaus nė pažinot nereikia, o jo patirtis tau kone konstanta tampa. Bet taigi gėris čia, nū. 🙂

    Taip, Karolina, aš net neabejoju, kad mano geriausieji liks. Tas vienas kitas, su kuriais draugystė laiko ir atstumų jau seniai seniai patikrinta. Man baisiau dėl tų, kurie yra mano aplinka, nes taip susidėliojo aplinkybės. Ir toji aplinka man patinka, aš tikrai labai mielai ja kvėpuoju. Tik, va, tas ir baisu – aš esu aplinkos dalelė, o aplinka man yra viskas. Su dalelės netektimi jie susitaikys, o man viską prarasti bus kiek sudėtingiau. Anyway, išgyvenama ir tai. Ačiū. 🙂

    O dėl pudingo – pora šaukštų krakmolo ir vanilės ar kitų mėgstamų kvapų puikiai jį pakeis. 🙂

  • Komentuoti
    Karolina
    2010.11.11 17:33

    Suprantu tave ir tas aplinkos aplinkybes, bet vis tiek labai drąsinu važiuoti, nes gal tik kartą gyvenime turėsi galimybę pagyventi pusę metų tokioj šalį kaip Prancūzija 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.11.11 20:14

    Va, va, ta mintim ir gyvenu. Ačiūūūū. 🙂

  • Komentuoti
    Jurgita
    2010.11.13 11:31

    Apie Erasmus tyliu – neturiu anei jokios patirties nei pati, nei aplinkos žmonės važiavo.
    Bet va pyragas tai geras 🙂 Iš pradžių maniau, kad naujas koks, paskui skaitau sudėtį – girdėta, tik panyras sumaišė kortas atpažįstant 🙂
    Kažkas iš maistblogerių jį bandė ir kepė be pudingų, gal ir krakmolą naudojo, nežinau, reiktų Skonių bloge, jei kam įdomu, senesnes nuotraukas pavartyt. Nors man ir su pudingais ok 🙂 Esu ir tik vieną pakelį naudojus, minkštesnis pavyko, bet iškepė puikiai.
    Neatsisakyčiau gabalėlio 🙂

  • Komentuoti
    Sima (Mukatanas)
    2010.11.14 16:11

    Tikiu, kad tai bus vienas iš puikiausių tavo gyvenimo nuotykių 🙂 tiek žmonių, tiek kultūrų, tiek nesusipratimų, tiek jaukumų…tad drąsiau 😉
    O pyragas, ką galiu pasakyti apie tokį pyragą, kad jis fantastiškai beprotiškai nerealus 😀

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.11.14 20:50

    Man tik labai įdomu, ar egzistuoja koks nors tokio tipo varškės pyragas, su kuriuo būtų ne ok? Kietesnis, minkštesnis, vientisas ar grūdėtas, saldus ar su rūgščiu pertepimu tarp pagrindo ir įdaro, su tešla ar sausainiais, su pudingais ar be – visi jie yra labai ok, mano kukliu įsitikinimu. 😀
    Mielai pavaišinčiau, jei tik galimybių būtų. 🙂

    Tiek nesusipratimų ir tiek jaukumų – die, kaip maloniai žmogiškai-gyvenimiškai tai skamba. Ačiū. 🙂
    Vėlgi, jei tik būtų galimybių… 🙂

  • Komentuoti
    kristina
    2010.11.18 15:28

    Aš taip pat neturiu patirties apie studijas užsienyje, neturiu draugų kuriuos būčiau išlydėjusi ir jų laukusi, bet žinau viena, geriausi draugai nepalieka niekada, nesvarbu kur bebūtum. Draugas tai toks retas reiškinys, kad jį sutikęs žmogus gavęs vieną didžiausių dovanų, kokią jis tegali prašyti. Tikras draugas niekada nepaliks, pasakys tiesą kad ir kokia ji nemaloni bebūtų. O tie kurie yra tik taip pažįstami, jie gražiai kalbės prie akių, o nusisukus juoksis. Manau geriausia patirtį tą skausmingą smūgį (esu patyrusi) dabar, nei tada, kai nejausi žemės po kojomis, kai norėsi nors šilto žvilgsnio, o vadinamieji draugai į tave valysis kojas.
    Dauguma mūsų vadinamų draugų eina ir praeina, kaip bendrakeleiviai,kiekvienas išlipdamas skirtingoje stotelėje, vienas anksčiau, kitas vėliau, tačiau patirtis gauta išlieka visam gyvenimui. Ką gali žinoti kas tavęs laukia ten… Juk sakoma kas nerizikuoja tas negeria šampano.

  • Komentuoti
    kristina
    2010.11.18 15:42

    Va ką reiškia kai skubi klaidų pridarai. Taigi laiškelį dar kartą siunčiu.
    Aš taip pat neturiu patirties apie studijas užsienyje, neturiu draugų kuriuos būčiau išlydėjusi ir jų laukusi, bet žinau viena, geriausi draugai nepalieka niekada, nesvarbu kur bebūtum. Draugas tai toks retas reiškinys, kad jį sutikęs žmogus yra gavęs vieną didžiausių dovanų, kokios jis tegali prašyti. Tikras draugas niekada nepaliks, pasakys tiesą kad ir kokia ji nemaloni bebūtų. O tie kurie yra tik taip pažįstami, jie gražiai kalbės prie akių, o nusisukus juoksis. Žinau gerai tą skausmingą patirtį(esu patyrusi),tą siaubingą jausmą, kai nejauti žemės po kojomis, kai nori nors šilto žvilgsnio, o vadinamieji draugai į tave valosi kojas.
    Dauguma mūsų vadinamų draugų eina ir praeina, kaip bendrakeleiviai,kiekvienas išlipdamas skirtingoje stotelėje, vienas anksčiau, kitas vėliau, tačiau patirtis gauta išlieka visam gyvenimui. Ką gali žinoti kas tavęs laukia ten… Juk sakoma kas nerizikuoja tas negeria šampano.

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.11.20 22:37

    Bet kol į tave nesivalo kojų ir tu nesuvoki, kad tie draugai yra tik neva draugai (nors čia išvis trapi sąvoka baisiai),gi visai gerai, ania? Aš tik nežinau, ar esu pakankamai užaugus, kad su realybe pažindinčiaus.
    Manęs ten laukia kas nors gero. Saviįtaigos seanso pabaiga. Ačiū. 🙂

  • Parašyk komentarą