Desertai/ Sausainiai

Moralinės pagirios ir sausainiai, kurie visada pavyksta.

Aš geriau jums papasakosiu apie pusbrolio žmonos katino veterinaro dukrą.

Tai va, istorija tokia. Ji labai gerai mokėsi ir viskas, ko imdavosi, jai pavykdavo, todėl manė esanti protinga ir ten visokia kokia kitokia. O kadangi manė esanti protinga ir ten visokia kokia kitokia, tai ir savo nuomonės garsiai, paklausta ar ne, reikšti nevengdavo. Nuolat įsipainiodavo į skandalus visokius, akis mokytojams draskydavo, maištavo visaip, kaip tik įmanoma, aplinkiniai ją mylėdavo arba nekęsdavo, bet abejingų nelikdavo. Žodžiu, gyvenimas virte virė ir ji jautėsi gal net visai laiminga kartais.

O paskui ji išvažiavo studijuot ir pradėjo save griaut. Ji vis dar gerai mokėsi ir turėjo pagrindą jaustis protinga, bet paskui visai netyčia sugebėjo rasti sritį, kurioje laimėti nepajėgė. Ji bandė ir bandė. Nuolat susimaudavo. Tai po truputį griovė jos pasitikėjimą savimi. Nes, nū, jei jau aš čia, šitoj kovoj su savim, pralaimiu, tai kam aš išvis tikus – mąstydavo ji. Ant pamatų, kurie anksčiau laikė pasitikėjimą savimi, mergina pradėjo statyt sieną, kuri paslėptų ją nuo pasaulio. Ji netgi nustojo jausti motyvaciją tobulėt ir sutrypė visas savo ambicijas. Santykių su žmonėmis tai irgi nepagerino. Anksčiau komunikuodavus baisiai lengvai, dabar ji rinkdavosi tylą, jei tik galėdavo. Nes o jeigu va taip va netyčia nusišnekėsiu, o kadangi daugiau nieko neturiu, kaip tik iliuziją, kad nesu baisiai kvaila, tai rizikuoti neprotinga.

Ir vieną pagiringą vakarą ji pagaliau viską labai labai aiškiai suvokė. Kad, nū, *riebus keiksmas*, gal jau gana? Gal jau visai laikas būtų nustot savigaila užsiiminėt, problemas išspręst ir grįžt ten, iš kur pabėgau, t.y., į save?

Aha, mea culpa, pasakoju istoriją, kurios pabaigos nežinau. Bet tai gal vis tiek dabar visi draugiškai bent jau apsimeskim, jog tikimės, kad tai mano pusbrolio žmonos katino veterinaro dukrai pasveikti prireiks mažiau laiko nei reikėjo leisti ligai taip giliai įsišaknyt? Nes, teko girdėti, dvejų metų tam ji neturinti.

dsc_0088


Šituos kepti įgūdžių anei mokslo nereikia. Ir kaip priedai tinka bet kas visiškai. Kiekiai irgi iš akies. Be to, greita. O svarbiausia – liaudies baisiai mylimi ir iš tos meilės naikinami greitai.

Sausainiai, kurie visada pavyksta

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 20-30 sausainių Gaminimo laikas: 45 minutės

Ingredientai

  • 125 g sviesto
  • dvi penktosios 350 mililitrų talpos puodelio cukraus (~130 g, spėju)
  • labai kupinas šaukštas nekieto medaus
  • du kiaušiniai
  • šaukštelis cinamono
  • šaukštelis kepimo miltelių
  • 1/5 anksčiau minėto puodelio miltų
  • 100 g juodo šokolado su riešutais
  • 200 g džiovintų ananasų

GAMINAM

1

Orkaitė on - 200. Greita, sakiau. Tik sviesto nepamirštam iš šaldytuvo išimt pora valandų prieš procesą, nes šaltas netiks. Žinoma, visada galim jį lengvai pašildyt mikrobangėj. Žodžiu, į pominkštį sviestą beriam cukrų, dedam medų ir mušam kiaušinius. Taip, taip, viską iš karto. Tik viena pastabėlė: cukraus ir medaus kiekiu galima visaip laviruoti. Dar medaus galima visai nedėti, o pasiūlyti į šitą kompaniją pora didelių šaukštų kondensuoto pieno arba Rududu. Improvizuoti čia galima drąsiai.

2

Išsukam gerai. Na, iki purumo šiokio tokio. Dedam cinamoną, kepimo miltelius ir miltų puodelį. Išmaišom iki vienalytės masės. Pažiūrim, kas gavosi. Jei tešla poskystė iš lengvai šaukštu maišoma, dedam dar miltų. Summa summarum, masė dubeny turi būti tokia, kad į ją ikištas šaukštas liktų stovėti, bet dar būtų įmanoma maišyti be arkliškų pastangų.

3

Susmulkinam šokoladą ir ananasus. Pastabėlė numeris du: šokoladą galima imti bet kokį arba neimti jokio. Džiovintus vaisius dėti pagal pomėgius ar/ir spintelių turinį. Tinka riešutai ir sėklos visokios taipogi. Beriam viską į tešlą ir šaukšto pagalba tolygiai paskirstom.

4

Skardą klojam kepimo popierium, kabinam šaukštelį tešlos ir dedam visiškai belekaip - vis tiek sviestas tirps ir toji krūvelė blynu pavirs. Todėl paliekam DIDELIUS tarpus, nes juk jūs nenorite, kaip nutiktų taip, kaip man nutiko pirmąsyk kepant. Tas didelis kažkas buvo skanus, bet ne sausainiai. Kepam 10-15 minučių. Priklausomai nuo orkaitės. Toli nepabėgam kepimo proceso metu ir stebim, o tai visokių nelaimių nutikt gali. Kad jau čia sausainiai tokie neapibrėžti, tai ir valgyti galima kaip patinka - tiek vos iškepus, tiek po dviejų dienų (jei džiūti neleidžiama).

Verdiktas: Šitie buvo panelės J. gimtadieniui vidury kukurūzų labirinto minėti. Ir sausainiai, ir labirintas lūkesčius pateisino. 

Susiję įrašai

3 Komentarai

  • Komentuoti
    Karolina
    2010.11.21 15:21

    Kas gali jų nemylėti? Neįmanoma 😀

  • Komentuoti
    Asta
    2010.11.21 16:54

    Apsimeskim.
    Labai puikiai suprantu tą pusbrolio žmonos katino veterinaro dukrą. Kartais rankos viskam išlaikyti būna per mažos ir per silpnos. Nori tik truputį palengvinti naštą, bet… iš delnų išslysta viskas, ką turėjai. Turi kurti iš naujo, bet sunku, kai neturi nuo ko pradėti ir net pats sunkiai suvoki, ką sukurti nori. Bet vieną dieną po truputį susirankioji mažus likusius trupinėlius, lipdai, konstruoji… o pradžia svarbiausia. Tada jau tik nenuleisti rankų belieka, ar ne? 🙂

    Sausainiai atrodo labai… mieli. Ir skanūs, žinoma, bet jau mielumas! :))

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.11.21 22:43

    Va, va, tokių aš dar irgi, Karolina, neradau. 😀

    Et, Asta. Tu ir vėl pataikei. Žinai tą jausmą, kai skaitai ir net skauda, kaip teisinga? O paskui supranti, kad ne pirma ir ne paskutinė toji pusbrolio žmonos (aš nė neturiu vedusio pusbrolio, teisybės dėlei) katino veterinaro dukra. Kad kažkas tai jau išgyveno. Vadinasi, įmanoma. O jei įmanoma – niekur nesidėsi. 🙂 Ačiū.

  • Parašyk komentarą