Desertai/ Keksai ir keksiukai

Apžvalga, pažadai ir keksiukai mylimiausiai kaunietei.

dsc_0422

Žinot, kaip pas mane atėjo du dešimtieji? Gulėjau lovoj su keturiasdešimt pagal dėdę Celsijų.
Kas vyko paskui – nors nušauk, nepamenu. Sesija turbūt. Tada kažkaip labai greit atėjo pavasaris. O pavasarį mes važiavom žibučių, žiedu du ratus, nes taip smagiau. Ir labai labai rovė stogą, todėl atsirado daug naujų žmonių įdomiom aplinkybėm. Nes pagalvojau, kad, va, dabar jau visai laikas būtų pradėt gyvent. Ir po truputėlį pradėjau to mokytis. Todėl ėjau į paradą ir tapau roko operos dainų tekstų autore. O kai vidury nakties važiavom kibiro alyvų panelei K., labai lijo. Gimtadienį švenčiau savaitę, sesijos pabaigą – tik vieną vakarą, bet efektingai. Rodės, skraidžiau. Kai važiavau vasarai namo, buvo apsiniaukę.

dsc_0239dsc_0195
Paskui buvo atostogos ir emocinis krachas. Negelbėjo net tie, kurie vasarą norėjo pasimaudyti dzūkijos ežeruose. Bet kai pasieki dugną, stojiesi. Todėl perdažiau barako kambarį, įsigijau Klecką ir pradėjau rašyti foodblog’ą. Nes jau seniai norėjau. Maidaneke, kai paskubomis apžiūrinėjau krematoriumo krosnį, pamąsčiau, kad gal viskas įmanoma. Ir pasigavau kalnų virusą.

dsc_0575-1

dsc_0178
O kai saulėtą rugsėjo popietę ėjau iš Didlaukio stotelės barako link, pagalvojau, kad arba aš kažką darau, arba kažką darau, nes kitaip su stogu atsisveikinsiu visam laikui. Savanoriavau, mylėjau žmones ir godžiai gėriau gyvenimą. Kernavėj, kukurūzų labirinte, bute Laisvės alėjoj, Taline, Erasmuso dokumentacijoj, Stipriai kitokiuose koncertuose ir kur tik netingėjau. Šį tą supratau apie tuos, kurie šalia. Šį tą gero. Emocingas ruduo. Šypsenos ir nervai. Ir intensyvus apsimetinėjimas, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Ir jie tuo tikėjo.

dsc_0596 dsc_0109 dsc_0002

Bet savęs įtikinti nepavyko. Ir tada – giliai giliai bedugnėn. Kad suaugčiau. Suprasčiau. Ir paskutinįkart pabandyčiau. Tik dabar jau kitaip.

Aha, pažadai kitiems metams yra didelis bullshit, atleiskit už žodyną. Bet jei to neužrašysiu… Na, žinot Mario? Aišku, žinot. Visi žino. Tai va, aš kažkur žaidimo vidury. Man liko viena gyvybė, o tas grybukas ar kas ten toks, kuris dar vieną padovanotų – kitam levely. Žodžiu, jei pasižadėsiu tik sau tyliai – nė šito levelio pinigėlių nesusirinksiu. Todėl kitais metais aš:
*gyvensiu taip, kaip svajoju penkios minutės iki užmiegant.
Sąrašo pabaiga.


Tokių, kokių norit!


dsc_0436

Nes ryt ryte sėsiu į autobusą (aha, aha, išvažiuokit jūs, kad gudrūs, iš mano kiemo) ir važiuosiu ten, kur manęs visada laukia. Tai kaipgi aš dabar tuščiomis pasirodysiu? O jeigu kepsiu ką nors išsivežti, tai kaip išsisuksiu kažkiek ir broliams neiškepus?

Keksiukai su šokoladiniu kremu

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 24 keksiukai Gaminimo laikas: 50 minučių

Ingredientai

  • 4 kiaušinius
  • 240 g cukraus
  • 150 g sviesto
  • 100 g natūralaus jogurto
  • 100 g grietinės
  • 100 g pieno
  • šaukštelį vanilinio cukraus
  • 400 g miltų
  • 3 šaukštelius kepimo miltelių
  • žiupsnelį druskos
  • 24 mažus šaukštelius šokoladinio-riešutinio kremo, aka Nutellos ar panašiai

GAMINAM

1

Viskas čia vyksta labai greitai ir be didelių pastangų. Sviestą išlydom patogiu būdu ir paliekam vėsti. Kiaušinius su abiem cukrumis lengvai šluotele paplakam. Supilam pieną, jogurtą, grietinę beigi sviestą ir vėl šluotele ne per daug pasidarbuojam.

2

Prisimenam, kad orkaitės dar neįjungėm. On - 190. Miltus persijojam su kepimo milteliais į didelį ir patogų maišymui dubenį. Pilam ten tą neaiškų reikalą, kurį prieš tai susiplakėm. Pasiimam šaukštą ir atsargiai išmaišom. Čia baisiai svarbu nepersistengti. Vos nebematom miltų, maišyti tuoj pat liaujamės.

3

Į keksiukų formą įtupdom sijonėlius, dedam šaukštelį tešlos, tokį kupiną nekukliai, į vidurį įsodinam šokoladinio kremo dozę ir dar vienu šaukšteliu tešlos uždengiam. 2/3 keksiuko sijonėlio turinio užpildyta turėtų būti. Kepam, kol įgauna gražiai auksinę spalvą. Idealu, jei vėsinam ant grotelių. Jei tokių nėra - vis tiek atvėsta.

Šaltinis: improvizuota pagal čia.

Verdiktas: Šitie visada pavyksta. Kad ir ko vidun pridėtum, kad ir kokio dydžio keptum, kad ir kaip improvizuotum.

 

Susiję įrašai

7 Komentarai

  • Komentuoti
    Indrė
    2010.12.31 10:35

    Žavus pasakojimas ir dar žavesni keksiukai. Likimo ironija – kai tik kur išvežu keksiukų skardą, būtinai jos prisireikia 🙂

  • Komentuoti
    Asta
    2011.01.01 15:22

    Sakai, bullshit.. Pritariu, bet! Pati rašau jau kelinti metai. Dėliojuos ir mintyse, ir ant popieriaus. Nes kartais – tikrai! – ima ir išsipildo svajonė. Imi ir išpildai ją. Ir tada taip gera gera būna išbraukti ją iš sąrašo ir pasveikinti save su maža pergale 🙂

    Linkiu, kad pergalė pasiektum ir tu. Ir tą pažadą įgyvendintum šimtu penkiais procentais. Nes viskas viskas viiiskas yra įmanoma 🙂

    P.S. Pagalvojau, kad kritom mes labai panašiu metu… o dabar panašiu metu kylam. Sutapimai sutapimai 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.01.03 06:50

    Ačiū, Indre. Ir likimas čia niekuo dėtas, kaltink Merfį! 🙂

    Pliusiukus, Asta, dėlioti visuose sąrašuose gera. Kita vertus, per daug save įrėminti tokiais ašJukPrivalau listais – irgi nelabai gerai. Kol išbalansuojama teisingai – gėris. 🙂
    Ačiū laaaaaabai. 🙂

  • Komentuoti
    Sima (Mukatanas)
    2011.01.03 20:54

    Insolente, perskaičiau ir pagalvojau, kad gyvenimas toks yra su savo pakilimai ir nukritimais…O galiausiai supranti, kad viskas vis tiek baigėsi gerai, kad buvo tiek gražumų, tiek keistumų, jog nelaimės tik išmokė viską labiau vertinti ir mylėti.

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.01.04 20:26

    Kaip pirštu į akį, Mukatanai. Viskas vis tiek baigiasi gerai. 🙂

  • Komentuoti
    Vaiva
    2011.11.11 20:47

    O kaži jei vietoj nutelos rududu dėčiau, normaliai būtų?…. Kaip manot?

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.12.14 07:49

    O-o-o, kaip aš po laiko. Galima ir rududu, ir karvutės (saldainio, ne gyvūno) gabalą, ir bet kokį tirštesnį džemą.

  • Parašyk komentarą