Desertai/ Mieliniai kepiniai/ Pyragai

:) ir kaip aš bandžiau šimtalapį prisijaukint.

Aš švaistau savo laiką, nes nežinau, kaip teisingai jį naudoti.

Tas jausmas, kai įsivaizduoji, jog viskas tavo rankose, yra gerai. Net jei suvoki, kad tik įsivaizduoji. Ir nežinai, kaip tuo pasinaudot. Vis tiek gerai.

Iš gėlo vandens į Černobilio lietų.
Aš nersiu bet kur. Kad tik neskaudėtų.

Bet, nū, iš tikrųjų, kai taip va visaip kaip geriau pagalvoji – bliamba, kaip sunku būti manimi. 🙂


Su, mielieji. Šypsenų ir gyvenimo.


Įkalbėjo. Namuose – pirma atostogų diena. Vadinasi, bus trikdžių, nuolat lendančių virtuvėn, ė, aš dar nepusryčiavau. O tai reiškia, kad aš va greit jiems sumuštinių prikepsiu ir bus ramu. Sudegė. Kai jau sudegini sumuštinius, žinokit, gero nelauk. Nors… Šuniui patiko. O jiems tiko ir kiaušinienė. Ok, ramu. Galim pradėt.
Dar kartą pasitikrinam receptą ir į duonkepės indą sudedam pusę kilogramo miltų, 10 gramų sausų mielių, 3 mažus kiaušinius, šaukštą cukraus ir 125 ml pašidyto pieno. Įjungiam tešlos maišymo programą ir naiviai tikimės, kad po pusantros valandos išsiimsim iš ten tobulai išminkytą beigi iškilusią tešlą. Išlydom pusę kilogramo sviesto ir paliekam jį aušt. Einam kept chocolate crinkles, kurių tešla nuo vakar šaldytuve ilsisi.

Kokį septintą rutuliuką cukraus pudroj bevoliojant – keistas kvapas. Duonkepė supyko. Tešlos konsistencija ryškiai ne ta, maišyti per sunku. Ooook. Staigiu judesiu ištraukiam kištuką ir žiūrim, ką turim. Ok, ok, išminkysiu rankom, ką jau čia. 10 minučių, riešų nebejaučiu. Ir tešla labai ne tokia. Aj, nū. Miltai tai ne 405D. Įpilu dar 125 ml pašildyto pieno duonkepės indan, įdedu ten tą miltų-mielių-pieno gniutulą ir dar kartą paprašau pagaminti man tešlą. Tik šįkart pirmas dešimt minučių duonkepės darbą stebiu. Nesinori man tokio gėrio sugadint. Lyg ir viskas gerai, tokia tešla jau visai minkosi. Grįžtu prie savo sausainių. Bet gi čia diena lyg tyčia. Sausainiai nesutrūkinėjo. Čia tik tarp kitko. Permalu iš vakaro užplikytus 300 gramų aguonų. Ir pora saujų razinų nuplikau. Ir kavos užsiplikau, ką jau čia.
Ooook, pusantros valandos praėjo, einu pažiūrėt, kas darosi su tešla. Maloniai nustembu. Perminkau rankomis. Pokši. Nuostabu. Padalinu į penkis lygius gabalėlius, keturis jų aptepu sviestu ir padedu netoli radiatoriaus, tegul kyla sau po vieną atskirai. O tą likusį pradedu tampyti. T.y., pabandau tampyti, nes nė velnio jis nesitampo. Žinojau. Žinojau, kad gerai nebus. Plyšta. Ok, vadinasi, kočiosiu. O šitai jau visai pusėtinai pavyksta, stalviršio raštą per tešlą įžvelgt visai įmanoma. Ir patampyti kartais be didelių skylių išeina. Gerai, užteks. Aptepu penktadaliu anksčiau išlydyto sviesto ir užbarstau 60 gramų cukraus. Imu kitą tešlos gabalą, iškočioju. Susuku ant kočėlo ir perkeliu ant pirmojo. Patampau, kad forma daugiau mažiau panaši būtų. Vėl sviestas, vėl tiek pat cukraus. Ir taip dar tris kartus. Paskui pora centimetrų nuo krašto – permaltos aguonos per visą ilgį. Ir razinos. Per visą lakštą. Susuku.  Šitai pavyksta stebėtinai lengvai. Siūle žemyn paguldau į stačiakampę kepimo formą, išriesdama it jauną mėnulį. O per vidurį įstatau molinį indelį, idant per daug į šonus nepabėgtų.

Palieku trumpam prie radiatoriaus, neilgai, kol orkaitė iki 200 laipsnių įkais. Dedu kept. Po 15 minučių kepinys iš esmės verda svieste, viršus gražiai parudęs. Viskas gerai, taip turi būti. Uždengiu folija ir palieku dar 45 minutėms. Po jų – traukiu lauk, kruopščiai išbėgusiu į formą sviestu kepinio viršų aplaistau ir palieku ramiai formoje vėsti ir skysčius gerti. Paskui paslepiu nuo namiškių, nes Kalėdoms.

O Kalėdos parodė štai ką – net ir po visų fail, jis valgomas. Dar ir kaip valgomas, pasirodo. Tik tobulėti yra kur. Cukraus kiekio reikalauta didesnio, sluoksniai galėjo būti dar plonesni, razinos kažkaip neteisingai paskirstytos, aguonų irgi saldesnių norėtųsi. Tačiau toji karamelinė apačia viso vargo ir netgi pažado kada nors jį iškepti teisingai iki galo beigi receptu padoria forma pasidalinti verta.
Bet nū gi baisiai pasipasakot norėjau.

Susiję įrašai

8 Komentarai

  • Komentuoti
    Asta
    2010.12.26 16:36

    Ir tave su šventėmis, Inga 🙂
    Šimtalapis didžiąją mano gyvenimo dalį buvo mano vienas mylimiausių skanumynų, kol… per eilinį giminės balių "biškį" persivalgiau 🙂 Bet tas karamelines, burnoje tirpstančias apačias ir šiandien galėčiau valgyti valgyti valgyti… :))
    O apie tavo šitą gabalėlį, tik vieną žodį tesugalvoju. Žygdarbis! Plojimai atsistojus ir patys dideliausi pagyrimai, kad tokį gražuolį nulipdei, nepaisant nelabai kokios dienos pradžios ir visų tų trikdžių 🙂

  • Komentuoti
    Indrė
    2010.12.26 18:08

    Och šaunuolė – aš tokių gaminių bijau, o tu va žiūriu ne. Nieko – kai kepsi kokį 5 kartą bus jau ir sluoksniai ploni ir saldumas geras. 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2010.12.26 19:34

    Ačiū, Asta.
    Tos apačios daro žmones nepakaltinamais. 🙂
    Anoks čia žygdarbis, iš tikrųjų. Dabar kai pagalvoju, nebuvo to vargo tiek daug. Labai smagūs tokie vertinimai, ačiūūūū. 🙂

    Indre, nėra ko jų bijoti – nekanda, tikrai tikrai. 🙂 Dėkui.

  • Komentuoti
    Neringa
    2011.01.13 17:48

    MMM… kaip skaniai atrodo simtalapis. Nesu jo kepusi, nes bijau, kad neiveiksiu jo 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.01.13 19:02

    Labai tikiuosi, kad, sakydama „neįveiksiu“, turėjai omeny tai, kad nesugebėsi jo suvalgyt (nors čia visada galima rast pagalbininkų). Nes, nū, Neringa, žiūrėkim tiesai į akis – neperkąsti jo gamybos su tokiais įgūdžiais kaip tavo – neįmanoma. 🙂
    Ačiū.

  • Komentuoti
    Serpent
    2011.01.13 21:32

    Oi, aš sykelį bandžiau irgi susikaut su šimtalapiu, išvariau visus iš virtuvės, bet sluoksniai gavosi neploni, sviesto per mažai, ir kažkaip nusprendžiau, kad NIEKADA daugiau net nemėginsiu. Lygiai tokia pat mano nesėkmė yra plikytos tešlos sausainėliai, kurie gaunasi "apsvilę blyneliai". Aišku, kaltinu orkaitę. Mėginau turbūt -niolika kartų kept, kol galiausiai pasidaviau. Su šimtalapiu net nesikausiu 🙂

  • Komentuoti
    Neringa
    2011.01.14 14:10

    Taip,Insolente, turejau galvoj abu tuos reikalus… pagalbininku galima rasti, bet jie dazniausiai visi mesaedziai, o vargti tiek del saves manau neapsimoka, yra ir kitu skaniu pyragu 🙂 nors niekada nesakau niekada 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.01.14 19:06

    Serpent, ir nereikia tikėtis, kad šimtalapis iškart leisis tobulai iškepamas. Mano antrasis bandymas (kuris, nepatikėsit, buvo užsakytas paragavus pirmojo, nes, neva, baisiai seniai tokį skanų valgė, o leisti uždirbti studentei visada smagiau) buvo kur kas labiau vykęs (gandai tokie pasiekė). Šitam kantrybės ir rankos atmušimo reikia labiau nei plikytinukams, kurie, kad ir kiek meilės dėsi, vis tiek labai priklausomi nuo orkaitės bus. 🙂 Anyway, linkiu rasti kruopelytę drąsos bandyti darkart. 🙂

    Yra, Neringa, žinoma, yra. Bet čia toks net beveik iššūkis. (o kodėl man turėtų nepavykt, jei kažkam pavyksta?) 🙂

  • Parašyk komentarą