Makaronai/ Rimtas maistas/ Vegetariški

Neeilinės dienos eilinės ir, žinoma, pietūs prancūziškai.

6:00. Suskamba žadintuvas. O man jau buvo veik pavykę užmigti. Šliaužiu į virtuvę. Salut, ma amie, water? Jam šįryt irgi nelengva. Vakar sužinojo, jog mažina etatus, jis – šviežiausias darbuotojas, todėl į tą skylę su airišku alum ir aplink barą besitrinančiu šunim ėjom dviese. Užkaičiu puodą su vandeniu ir, išsitraukusi vienintelį spintelėje gyvenantį puodelį (jokių virdulių ir vien stiklinės), akimis ieškau kavos ir mintimis bandau prisijaukinti dieną.

7:00. Užtrenkiu duris ir išeinu į tamsą. Trisdešimt penki laipteliai žemyn, viena nuokalnė ir keturi kilometrai į kalną. Rodos, jau radau patogiausią perėjų kombinaciją, o iš kepyklėlės pusiaukelėj visada skaniai kvepia. Kai po keturiasdešimt penkių minučių pasiekiu tikslą, dangus Alpių priekalnėse būna rausvas. Žvilgsnis į tolį ir šypsena. Šiaip sau.
dsc_0073

8:00. Dviejų valandų paskaitai kalba, kurią suprantu kur kas prasčiau nei maniau prieš mėnesį, nusiteikta. Bet šiandien jau geriau nei vakar. O po paskaitos nedrąsiai ant stalo padedamas lapas. Mes tau kai ką turim, manėm, jog bus sudėtinga visus tuos sutrumpinimus ir žymėjimus perprast, tai viską surašėm. Dėl jūsų tikra nesu, bet man šitai pasirodė baisiai miela. O paskui dar dvi valandos. Ir patarimas įsigyti skriestuvą. Nes trečiam kurse jis, pasirodo, ohoho, kaip reikalingas. Gi geometrija! Ir visai nesvarbu, kad VU man nė pieštuko neprireikė.

12:15. Kadangi nuo ryto iki vakaro dvi dienas jau atsikankinau, galima eit namo. Išeinu į lauką ir įkvepiu pavasario. Plius penkiolika juk galima taip ir vasario vidury vadinti, ania? Aš buvau nustojus šypsotis?

13:00. Atsakau į kaimyno pasisveikinimą, jis bando mane kalbinti, mums sekasi sunkiai, todėl tiesiog palinkiu geros dienos ir atrakinu namų duris. Qu‘est-ce que je peux manger? Kuskuso kaina čia žavi. O ir laikas spaudžia. Viena ranka skype‘indama, kita šakutę laikydama, visai nepykstu ant gyvenimo.

14:00. Man reikia studento pažymėjimo. Pora kilometrų prancūzišku gedo prospektu, trys parduotuvėlės, kuriose gražiai blizga, keletas bonjour gatvėje ir labadiena, teta, a, angliškai nekalbat, ok, galim pabandyt prancūziškai, aj, je compris, je compris, merci beaucoup, ir aš jau ten, kur man reikia. Ta japonė, su kuria vakar sėkmingai bendravo mano namiooookas (jeigu kambariu daliniesi su kambarioku, tai namu…), kai, atsisveikinusi su savo naujais draugais, pasiūliau jam keliauti namo, irgi čia. Koks mažas pasaul… Saint-Etienne‘as. O tu su savo vaikinu penktadienį ateisit? Vaikinu? Tu sakei: let‘s go home, mon cher. Muahahaha. Aj, tik kartu gyvenat. O judviejų gimtoji kalba ta pati? Lietuva gi netoli Lenkijos. Studento pažymėjimo gamyba čia trunka 20 minučių. Ir mano maistas baigėsi. Man patinka, kai kilogramas Camembert’o kainuoja penkiolika litų. Ir kad nelabai mėgstu mėsą. Tik dar ir avižinių dribsnių galėtumėt turėt.

17:30. Ties aštuonioliktu laipteliu viršun kažkoks vyras pareiškia norą su manim bent pora minučių pasikalbėt apie gyvenimą, nes aš labai graži (ot skonio neturėjimas, ania?). Jis irgi toks nieko, bet, atleisk, mielas mano, tokio pokalbio idėja nežavi. Be to, ana tas, kuris sveikinosi prieš septynias minutes, labiau grieko vertas buvo. Tik šitas, bjaurybė, atkaklus. Džiaugiuosi, kad pavyksta atsiplėšti per dvidešimt metrų ir įsmukti kiemų labarintan, vendančiam namo. Užtrenkiu duris. Kava. Man reikia kavos.

20:00. Kokia aš šaunuolė, kad prisiverčiau bent pradėt aiškintis, ką mokausi. Bet einam geriau ko nors vakarienei paieškot, ką? O, lab, tpfu, salut, Joharivola, ca va? Na, šita ketveriukė gal ir netokia sava kaip toji Vilniuje, bet tas bruzdesys virtuvėje vakarais, kai penki skirtingų kultūrų, interesų ir amžiaus žmonės randa bendrą kalbą (anglų-prancūzų-gestų mišinys), jau po truputį tampa mano. Pora valandų komunikavimo su tais, kurie šalia, ir tais, kurie už 2000 km, ir aš išsunkta kaip citrina.

23:00. Lova.

00:00. Eičiau ką nors veikti, bet jėgų – apvalus nulis, o ir mąstau kaip per vatą.

01:00. Pagaliau užsnūstu. Dar vienai trumpai ir neramiai nakčiai, persmelktai košmarų su maža humoro doze. Juk negali viskas būti tik gerai, ar ne? Kažkur tarp antro ir trečio sapno dar spėjau pamąstyti, kad man patinka gyvenimas. Pagaliau patinka.


dsc_0156
O šeštadieniais aš net randu laiko pasigaminti kiek daugiau dėmesio ir laiko reikalaujančius pietus (ne per 5, o per visas 25 minutes). Pietus prancūziškai.

Spaghetti su pievagrybiais ir Camembert'u

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 2 porcijos Gaminimo laikas: 25 minutės

Ingredientai

  • 150-200 g mėgstamų spaghetti
  • gabalėlis sviesto
  • svogūnas
  • 200 g pievagrybių
  • 100 ml grietinėlės (naudojau 12% riebumo)
  • 75 g camemberto
  • druska, pipirai

GAMINAM

1

Užkaičiam vandenį pastai, druskos nepagailim. Susmulkinam svogūnus ir pievagrybius. Sviestą išlydom ir suberiam ten pastaruosius pasikaitinti. Nekaitriai, pamažėl įgaunant auksinį atspalvį. Vanduo jau užvirė, sudedam spaghetti. Kažkur šiuo metu reikėtų atrasti laisvo laiko sūrio susmulkinimui. Aha, procesas ne iš smagiausių, limpa viskas, bet kaip nors supjaustom.

2

Kai jau grybai auksinės spalvos, pilam grietinėlę, nuolat intensyviai maišydami pakaitinam kokią minutę. Išjungiam ir žiūrim, kaip spaghetti sekasi. Šitie turėtų būti vos vos kietoki, bet jau išvirę.

3

Dėmesio. Prieš nukošdami pastą, pasisemiam pusę stiklinės nuoviro, padažui reiks. Ir viską į keptuvę pas grybus. Silpnai kaitinant priverčiam padažą įsimylėt spagetti ir leidžiam nereikalingam skysčiui išgaruoti. Kiek mums jo nereikia – sprendžiam patys, savarankiškai.

4

Sūris, druska, pipirai. Išmaišom, paragaujam, kaitrą išjungiam ir paliekam pailsėti penkioms minutėms mažiausiai, kad visi lydymosi, brandos ir panašūs procesai įvykti spėtų. Skanaus.

Šaltinis: fantazija, įkvėpta vaizdų virtuvėje, kai vienintelė tikra šitų namų prancūzė vakarienei ryžius gamino.

 

Verdiktas: Nežinau, kaip jūs, bet aš nebeturiu laiko galvoti apie kalorijas. Nors, kita vertus, jei ten jų ir buvo, šitas derinys baisiai to vertas.

Susiję įrašai

9 Komentarai

  • Komentuoti
    Juliana
    2011.02.12 17:03

    Sveika sugrįžus 😉 Ir kaip ten Prancūzija, ką? Verta apie ją svajot ar nelabai? ))
    O spaghetti su pievagrybiais visada puiku. Vieni mėgstamiausių, greičiausiai ir lengviausiai pagaminamų 🙂

  • Komentuoti
    Diana
    2011.02.12 18:09

    Gera įrašą pamatyti.
    Gera skaityti. Rodos, viskas taip skiriasi.

    Permainos į gerą?

  • Komentuoti
    Jurgita
    2011.02.12 21:59

    Kaip man patiko 🙂 Ypač tas "man patinka gyvenimas. Pagaliau patinka". Miela 🙂
    Ir rašyk daugiau, visad smalsu pasiskaityt, kaip kiti gyvena ten kažkur, toli toli 🙂 Nors nuo manęs ne taip ir toli, už sienos tik :))

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.02.13 20:42

    Ačiū, Juliana. 🙂
    Gerai Prancūzija. Gal aš kiek per daug vartotojiška ir todėl jaučiuosi žengusi pora žingsnių nuo civilizacijos (čekių knygelės ir sekmadieniais nedirbančios parduotuvės), bet iš esmės – pavasaris širdy. 🙂
    Tikrai taip.

    Smagu, Diana. Ir skiriasi. Labai labai skiriasi.
    Į gerą. Būna, pamirštu. Bet labai trumpai.

    Ačiū, Jurgita.
    Rašyti, rašysiu. Tik mintys vis dar nesusidėlioja, toks jausmas, kad smegenys nespėja apdoroti visų pokyčių. 🙂 O tu kur?

  • Komentuoti
    julė
    2011.02.17 17:29

    >> Man patinka, kai kilogramas Camembert'o kainuoja penkiolika litų. Ir kad nelabai mėgstu mėsą. Tik dar ir avižinių dribsnių galėtumėt turėt.

    Cha cha, kaip viskas pažįstama.
    Tik žinai, patarčiau sūrintis sūrinėse. Nesigailėsi.
    Išmėginti visas kepyklėles ir visus -vietinius ar nevietinius – gardumynus. Kad grįžusi nesigailėtumei, kad išmainei tokius potyrius į kalorijas-riebalus-taupymą.
    Ir dar – dribsnių jie turi, tikrai. Ne tokių stambių kaip pas mus, bet tų, išverdančių per porą minučių, tikrai turi. Quacker oats.

    Žiauriai pasiilgau Prancūzijos, net ją sapnuoju.

  • Komentuoti
    Asta
    2011.02.22 21:07

    Tik dabar perskaičiau, bet geriau vėliau nei niekada – sveika sugržįžus, beveik prancūzaite! 🙂 Gera tave skaityti, labai 🙂 Ir dar labai džiaugiuose dėl tavęs ir dėl daugelio dalykų. O labiausiai – kad tau patinka gyvenimas 🙂

    P.S. Kalorijų, šiukštu, neskaičiuot. Dievaži, bent jau ne Prancūzijoj :))

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.02.23 13:22

    Jule, nors kol kas aš vis dar sapnuoju Lietuvą, bet manau, suprantu tavo ilgesį.

    Ačiū, ačiū, Astut. Ot ir tyčia neskaičiuosiu! Kad ir kaip mano metamatiškoji pusė priešintųsi… 😀

  • Komentuoti
    Patricija
    2012.01.21 16:32

    Išbandžiau šį nuostabų receptą, nes taip norėjos kažko gardaus, burnoj tirpstančio ir kaloringo. Skanu. Ačiū!
    http://rytaivakarai.blogspot.com/2012/01/si-savaitgali-ko-gero-galeciau.html

  • Komentuoti
    Insolente.
    2012.01.23 11:26

    Džiugu, kad patiko. Bėgu skaityt. 🙂

  • Parašyk komentarą