Desertai/ Keksai ir keksiukai

Kalėjimas ir nenufotografuotas morkų pyragas, kurį mylėjo barakas.

Aš spąstuose.

Bėgau Prancūzijon nuo savęs. Aha, aha, labai protinga – bėgti nuo savęs į ten, kur būsi visiškai viena. Bet aš naiviai tikėjau, kad stresas, naujos pažintys, pavasaris ir visa kita padės man užsimiršti ir aš su ta ragana pagaliau susitaikysiu. Keista, bet pora savaičių tai veikė – žiežula buvo likusi Lyono traukinių stoty. Paskui ji grįžo, atsisėdo šalia ir nebesitraukė. Man neliko nieko kito, kaip pradėti su ja kalbėtis, nes nuo savęs pas draugus neišeisi.

Aš žinau, kuo noriu būti užaugusi. Ir, pasirodo, žinau jau seniai, tik nedrįsau sau to pripažinti. Nesugebėjau garsiai pasakyt, kad taip, prieš tuos du su puse metų aš suklydau. Bjauriausia, kad kažkur giliai giliai šitai buvo aišku nuo pat pirmo kurso. Bet, c’mon, kaip tu čia dabar tokia protinga ir suklydai, ne, ne, ne, negalima. Ir aš ėjau toliau. O kadangi boba su charakteriu, tai va – nuėjau iki varliaėdžių. Taip suklysdama dar kartą.

Ką turiu dabar?

Pirmąkart gyvenime man klaikiai nesiseka su mokslais. Sėdėdama paskaitose ir klausydama, kaip jie ten kvaksi apie mesure finie, piešiu scenarijus, kaip grįšiu į Lietuvą visiškai sutryptu ego ir su krūva skolų. Tai mokykis, moterie. Aha, aha. Bandau. Atsisėdu ir va, dabar jau mokysiuos. Pasijuntu bukiausiu padaru dešimties kilometrų spinduliu (aha, aha, čia ta pati, kuri VU labai drąsiai į cum laude pretendavo), mane apima panika ir suintensyvėja noras viską mesti, grįžti namo ir bent jau pabandyt pasivyt svajonę. Bet negaliu. Reikia diplomo, o kitos progos gauti nemokamą jau nebeturėsiu. Aišku, galima grįžus akademines pasiimti, pagrindžiant kokia psichiniu sutrikimu (oj, šitų dar ir paskolinti galiu, jei reikia, tik pasisakykit), pabandyti įgyvendint svajonę, o paskui ramiai ir reikalus su MIFu sutvarkyt. Bet čia įsikiša toks buitinis dalykas – pinigai. Gyventi Prancūzijoje kainuoja, pati kelionė irgi nebuvo už dyką. Tam gavau stipendiją. Neišbuvus čia trijų mėnesių, ją privalėčiau grąžinti (išbuvus – klausimas būtų svarstomas). Tokį smūgį mano piniginė gal ir pakeltų, bet mano svajonei irgi reikia šiek tiek finansavimo. Vienkartinio tokio, bet reikia. Nekalbu apie tai, kad šituo atveju baisiai nuvilčiau visus tuos, kurie manim tikėjo ir kurių tikėjimas svarbus – o čia dar vienas kirtis rimbu per smegenėles (a girdž, gaudžia! ;D ). Tai va, ir sėdžiu dabar tokia – nei pririšta, nei paleista. Viena su savo klaidomis. Ir net nusigerti nėra su kuo šita būties gėla dalinantis – nežinau gi aš, kaip pasakyti gelia prancūziškai.

Ir dar vienas labai baisus dalykas – žmonės kalba, kad erasmus’as – ojojoj, kokia nereali visaip kaip teigiama patirtis. Ir mane žlugdo net ne tai, kad viskas, ką teigiamo čia patiriu – senojo pasaulio sugriovimas. Kur kas baisiau yra suvokti, kad aš, užsidirbusi tokią galimybę, nesugebu ja pasinaudoti tinkamai. Vėl fail’as. Ir manęs nenustoja persekioti mintis, kad aš gyvenu kažkaip ne taip.

Ir ne, šitą įrašą rašė ne depresuotas vaikas, mamos pasiilgęs. Ir ne PMSas man. Čia, žinokit, vadinama keliu į susitaikymą su savim ir pasauliu. Muahahaha.


Kuičiausi juodraščiuose, ieškodama blogo skaitytojui ko nors saldaus ir nuodėmingo. Radau. Susvertas, aprašytas, bėda – nė vienos nuotraukos, kuri blogan tiktų (nedėsiu gi tokios, kur panelė A. prisimerkusi kažką pasakoja, pyrago gabalą rankoj laikydama, ania?). Ironiškiausia, kad vienu metu tai buvo barako mylimiausias – kepdavau kone kaskart prieš Vilniun važiuodama. Žodžio, nepyk, mielas užklystantysis, arba be nuotraukos, arba toliau saldumynų badas. Šitą klaidą būtinai kada nors ištaisysiu, žinoma.

Morkų pyragas

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 25x40 cm dydžio pyragas Gaminimo laikas: 1 valanda 15 minučių

Ingredientai

  • 1,2 kg morkų
  • 550 g cukraus
  • 100 g grietinės
  • 4 kiaušiniai
  • 100 g sviesto
  • 425 g miltų
  • šaukštelis cinamono
  • šaukštelis vanilinio cukraus pudros
  • 2 labai kupini šaukšteliai kepimų miltelių

GAMINAM

1

Morkas nuskutame (lieka koks kilogramas) ir sutarkuojame per smulkiausią turimą tarką. Geriausiai tam tinka bulvių tarkavimo mašina, na, toji, kuria bulvės kugeliui tarkuojamos. Šitaip sutaupoma energijos ir kraujo (aš, pvz, nemoku nenusitarkuoti pirštų). Tik čia kita problema iškyla - reikia nebijoti to aparato. Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės bulvių tarkavimo mašinos keliamas garsas mano širdį priverčia greičiau plakt. Ir ne, ne, tarkuotų bulvių patiekalų niekada nedievinau, todėl ne nuo minties, kad, va, skanūs pietūs bus, šitas pulso sutankėjimas įvykdavo. Bet grįžkim prie pyrago.

2

Kai jau morkos sutarkuotos - įvertinam jų sultingumą. Jei iškart sultys skiriasi, tai pora šimtų mililitrų nusunkiam ir išgeriam. Bet šiemet morkos kažkokios sausos, todėl man to daryti neprireikė. Užpilam cukrum ir paliekam kokiam pusvalandžiui. Baltoji mirtis ištirps, morkos savo syvus išleis. Išplauti indus ar susitvarstyti nutarkuotus pirštus šituo laiko momentu galima.

3

Praėjus pusvalandžiui ar kiek ten užtrukot/kantrybės turėjot, įjungiam orkaitę - 170 ir ištirpdom sviestą (ačiū, mikrobange). Kol jis vėsta, į dubenį pas morkas keliauja grietinė. Išmaišom. Kiaušinių tryniai (jei skubat ar labai labai tingit žaist su baltymais paskui, dėkit ne tik trynius). Nuoširdžiau išmaišom. Sviestas. Maišom, maišom, maišom. Cinamonas, vanilinis cukrus, kepimo milteliai, miltai - in. Dabar jau darbuojamės tol, kol masėje nebelieka miltų gumulėlių. Nuvejam skepticizmą, taip, iš šitos neaiškios oranžinės masės tikrai tikrai pyragas išeis.

4

Išplakam baltymus iki standžių putų ir į tešlą atsargiai įmaišom. Kepimo formą išklojam specialiai jai skirtais patalais, supilam masę ir šaunam į orkaitę.

5

Kepam, kol prie medinio pagaliuko, vidun įkišto, niekas nebeprilimpa. Traukiam ir valgom. Arba laukiam, kol atvės. Gerai visoks. Karštas - netgi pavojingai gerai.

Labai jau nykus tas įrašas be nuotraukos. Labai labai. Daugiau taip nedarysiu.

Susiję įrašai

13 Komentarai

  • Komentuoti
    Egle
    2011.03.04 17:34

    negrįši. nei su suteptu ego, nei su krūva skolų. dar nė vienas negrįžo. mergyt, galvok pozityviai, kad ir kaip tai būtų sunku.

    Aš į erasmusą išvažiavau tokiu metu – prieš savaitę buvo 4 m. jaučiaui tikrai identiškai. dabar kliedžiu kaip noriu sugrįžti. ne, rimtai laikas parašyti tau laišką.

  • Komentuoti
    Diana
    2011.03.04 18:50

    Nesielk kaip aš ( čia dar reikėtų pridurti vaikeli, nors kuuuuurrrgi ). Ir jokios užuominos į kokia tai svajonė. Net pašnibždėjimo.

    O tai- amžina problema. Ir sėdi ir galvoji, kad tik jei tu psiruošęs visa save atiduoti, neliktum nieko nepešęs. Pažiūri į tuos, kuriems pavyko, pagalvoji, kaip gerai jiems ir tada sakai sau 'su dievu' ir pirmyn.
    Aš sakau, kad gyvenam vieną kartą, ir kad darbu/profesija užsiimam per ilgai, kad šito nemėgti.

    Ir visgi paklausiau, ar artimiausiu metu apie svajonę tęsinys bus?

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.03.04 20:29

    Taip, Egle, laikas. Vien nuo minties, kad kažkas (aha, naivu galvoti, jog tau vienintelei taip nutiko, bet kai rauna stogą, dar ne tiek visko primąstai) visa tai išgyveno ir, va, pažiūrėk, sveikas-gyvas-nesužlugęs toliau gyvena, gera.

    Žinau, Diana, žinau, kewla tikra, bet negaliu. Kol nepabandžiau, kol negaliu sau leisti nerti į tai stačia galva, kol tai nėra nieko daugiau nei tuščia ambicija… Negaliu. Žinai, sako, kad jei bandei ir nepavyko – paslėpk pėdsakus ir apsimesk, kad nieko nebuvo.
    Va, va. Bėda ta, kad kartais savęs paieškos užtrunka kiek ilgiau ir paskui susiduri su tokiom grynai buitinėm problemom kaip finansai, ne ta laiko juosta… Bet šitai norus, idėjas ir svajones tik subrandina, ar ne? Tik dar labiau įkvepia siekti to, ko nori. Jeigu nori iš tikrųjų.
    Bus. Jei sugebėsiu ją bent maža kruopelyte realizuoti. Nors, c'mon, kai ateini į matematikės foodblog'ą, kuriame užsiiminėjama grafomanija aukštu leveliu… Supratai.

  • Komentuoti
    julė
    2011.03.05 10:11

    Pala pala, ar tu turi laiko mašiną ir grįžai metais atgal ir visa tai ištraukei iš mano galvos? Ar taip :D?

    Erasmusas gerai. Bet Erasmusui Prancūzijoj reikia.. Nežinau, kažko daugiau. Sėkmės? Tikrumo? Tvirto stovėjimo dar prieš atvažiuojant? Ginkdie, tai tikrai ne ta šalis, kur nuo savęs pabėgtum.

    Toks jausmas, kad kitose šalyse tau Erasmuse viskas būna ant lėkštutės, o va Prancūzijoj – ne, ten po dvigubais užraktais suslėpti žmonės, veikla, džiaugsmai. Mat klausau visų (ne)pažįstamų, kur kitur viešėjusių – kąąąą tu, žmooonės, veiklaaaa, keliooooonės, smaguuuuu. O kas Prancūzijoj buvę, et, – mokytis, deja, reikia, o prancūziškiems žmonėms tavęs, deja, nereik.

    (ir, beje, būsiu piktoji ragana ir pasakysiu, kad grįžta žmonės su skolom. Grįžta. Ypač į mifą. Tiesa, jei čia buvai beveik cum laude, leis persilaikyt ar ką.)

    Nežinau, aš kaip ir Eglė galvočiau tau parašyti, nes.. Ak, mes tiek tiek tiek bendro turim, ir klaidos net tos pačios 😀 Tiesa, nežinau, dėl ko taviškės (t.y., ką dėl mifo paaukojai), bet.. Va.

    O kad baigčiau pozityviai pavasariška gaida – niekad nežinai, gal taip ir turėjo būti. Man dabar taip atrodo. Nesakysiu, kad metai Frankrikėj buvo super ueber awesome džiugu, bet man labai padėjo. Ypač galvoj.
    Nepasiėmiau iš jų to, ką turėjau, bet ko norėt, kai visiškai sugriuvusi – tik to nepripažįstanti – išvažiavau.

    Atsiprašau, labai jau.. Artimą.. Temą pataikei. Va.

  • Komentuoti
    Ir
    2011.03.05 10:37

    Mergyt, aš be galo be krašto džiaugsiuos, kai tu pajudėsi tos savo svajonės link…
    Suprantu tave, kad ne taip paprasta mest tai, ką vertina kiti, ko taip ilgai siekei ir daugybę jėgų sudėjai. Žinok, tu ne viena tokia netelpanti savam kaily ir galvojanti, kad jos gyvenime kažkas ne taip- tu net neįsivaizduoji kaip aš iki skausmo žinau tą jausmą.
    Ir žinai, man net atrodo ( tu tik nesupyk), kad tu labai teisingam kely- reikėjo matyt tau ir save sutikt ir labiau įsisąmonint, ko iš tikro nori ir galbūt gauti kiek per galvą, kad ir su tais mokslais. Nes tik nesėkmės išjudina kažką keist, judėt kažkur nauja kryptim ir ieškot geresnio gyvenimo, nes tada lieka mažiau baimės viską prarast, sugriaut ir pradėt iš pradžių.
    Po metų ar daugiau, jau manau galėsi tiksliai matyt, kodėl tau reikėjo čia atvažiuot.
    Ir dar, gyvenime nebūna nieko šiaip sau.
    Laikykis. Aš su tavim ir tikiu tavim bei tavo svajone.
    TU YPATINGA, mieloji.
    Pasiilgau.

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.03.05 19:35

    Žinau, Jule, šlykščiai nuskambės – bet, die, kaip gerai būtų, jei visa tai būtų ne mano gyvenimas. 😀
    Ir, ojėzau, kaip gera (sąlyginai) skaityti, kad visa tai nėra vien mano problema, kad kažkiek čia ir pati svajonių šalis, apie kurią dabar kaip niekada nesisvajoja, nagus prikišus.
    (aj, Birutei paverksiu ant peties, gal kaip nors tas skolas atidirbsiu – kai pagalvoji, jei va TIE sugeba MIFą pabaigt, tai kuo čia aš dabar ypatinga?)
    Ir taip, Jule, rašyk! Gi kaip niekas kitas žinai, kaip dabar reikia įkvėpimo.
    Ir, aha, aha, kažką teigiamo tai vis tiek duos. Ir čia vėl pakartoju savo mantrą – blogos patirties nebūna.
    Kokie atsiprašau, kokie atsiprašau. Čia reikėtų tiesiai šviesiai drėbt – še, prašau, moterie, įrodymas, kad su tuo įmanoma susitvarkyt. Ačiū, Jule. :]

    Ir, aš jau judu! Tiesa, mintyse, bet nuo kažko pradėt juk reikia, tiesa?
    Tikrai nėra ko pykti – pati suvokiu, kad be tokio spyrio užpakalin dar balažin kiek laiko būčiau tiesiog plaukusi – o ką? Pakenčiama ir patogiau. Ironiška – už tai tikrai kada nors sakysiu ačiū šitam laikotarpiui, šitam dideliam dideliam fail'ui.
    Ačiū. Kai tiki kiti, negali dar ir dar kartą iš naujo nepatikėti pati.
    Pasiilgai, sakai? Aš irgi. (baisiai tikėtina, jei tik sugebėčiau iki galo ir tvirtai susigaudyti, kad po tuo Ir slepiasi).

  • Komentuoti
    Ir
    2011.03.05 21:20

    Ir- tai tiesiog nedidelis jungtukas – lyg mažas nepastebimas, be kurio dažnai galima apsieit, bet be jo gyvenimas vis tiek ne toks 😀 Ar ne In?:D
    Žinai tavo pyragai irgi būdavo lyg nuostabūs jungtukai, šis morkų ypač:), sujungiantis sutraukiantis žmones vienon vieton paplepėt, pabūt ir pasidžiaugt, kad In moka taip skaniai kept:)ech:)
    Viskas tik į gerą(- bei skanesni ir gražesnį gyvenimą:))

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.03.05 21:27

    Aš buvau veik garantuota. Bet paskui kremu rankas tepdama susimąsčiau, kad Ir būtų rašius žemaitiškai – ir nepasimesk, žmogau, paskui, kad gudrus. 😀
    Žinai, prisiminiau tuos graviruotus šaukštelius, tą porciją ledų penkiems… Ojėzau, aš jums kilogramais pyragus kepsiu grįžus!!!

  • Komentuoti
    Ir
    2011.03.05 21:45

    Ir moka šiek tiek svetimų kalbų- ir net lietuvių truputį moka tai kartais, kai niekas nemato, pasirodo, ir suklaidint sugeba cha cha:D
    ta prasme, jau ieškotis receptų, kuriuos norėtume paragaut:D?

  • Komentuoti
    Asta
    2011.03.07 06:51

    Ak, Inga… kiek daug yra tradicinių žodžių panašiems atvejams. Viskas bus gerai. Užsidarius durims, atsidarys langas. Nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Visi jie banalūs kaip velniai žin kas, bet… kiekvienuose trupinėlis tiesos. Tokios patirtys grūdina, subrandina. Išbando mus, sugriauna iki pamatų tam, kad galėtum suiimti ir statyti iš naujo. Paveikslą, kuris tau būtų gražus – Ingą, kuriai nereikėtų nuo savęs bėgti. Ir tu tikrai pakankamai stipri, aš tikiu ir žinau. Kaip tikiu ir tuo, jog po kurio laiko padėkosi Prancūzijai už šį išbandymą. 🙂
    O išbandymus ištverti nėra lengva juk visus, ar ne? Ypač tokiu metu, kai kartais dar taip norisi būti vaiku, bet supranti, kad vis tik jau gyveni suaugusiųjų gyvenimą… Sunku, bet įmanoma.
    Stipriai apkabinu. Laikykis! 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.03.07 20:26

    Ir, turiu sąrašą kokiem dviem metam į priekį, bet kodėl gi ne? ;D

    Asta, Asta… Žinok, tie banalūs irgi veikia. Tokiom akimirkom veikia viskas. Ir, aha, aha, aš žinau, kad padėkosiu, viena mano pusė jau dabar sako ačiū, o kita… Kita klykia ten kampe ant lovos ir nė velnio nenutuokia, ką daryt. O šiaip – aš visai nenorėjau suaugt, mane privertė! 🙂
    Ačiū. Įsikimbu ir laikausi.

  • Komentuoti
    jvd
    2011.03.07 20:44

    Na, kadangi jau visi draugiškai paverkėme, Ingai dedikuoju tokio (tokios?) RuPaul gabalą, kuris vadinasi „Supermodel (You better work (bitch))“.

    http://www.youtube.com/watch?v=z2wrU2tkl38

    Kalbant apie studijas kitoje šalyje, tegaliu tik paantrinti Julei, jog tik iš šalies klausant pasakojimų galima susidaryti ganėtinai iškreiptą vaizdą, jog Erazmus programa yra vienas džiaugsmas ir jokių rūpesčių. Tai, žinoma, yra visiška netiesa. Man atrodo, jog dauguma pasakojančiųjų pasiduoda tam impulsui viską nupasakoti „gražiai“ (juk visi taip pasakoja!), mat jei jiems vyko kažkas „ne pagal planą“, tai juk fail'as… Primena tuos emigrantus, kurie pajuodę tupėdami braškių laukuose prieš namiškius pučiasi nelyginant tos rupūžės iš Ezopo pasakėčios.

    Realybė yra tokia, kad niekur niekam nieko nereikia. Ir viską tenka pasiimti pačiam. Man asmeniškai Danijoje tik antras pusmetis pradeda šiek tiek geresnėmis spalvomis šviestis. Natūralu. Iki šio laiko aš juk buvau žalias kitoje šalyje, kitame universitete — katė maiše. Kodėl jie turėtų man kažką duoti?

    Ir vis tik, kažką gero gauni iš viso šito. Nuolatinis pinigų stygius, kita mokymo sistema, artimų draugų nebuvimas vis tik išgrynina kai kuriuos dalykus. Sustato į perspektyvą.

    Ir bet koks outcome'as nėra fail'as. Tiesiog geriau pažįsti save ir savo apribojimus.

    Taigi linkiu sėkmės, kantrybės, nuoširdžios dedikacijos (nes viso to reikia ir, ką čia meluot, dar prireiks) ir primenu, kad you better work!

    P.S. Nuimk ignore'ą.

  • Komentuoti
    Insolente.
    2011.03.07 21:34

    Kaip gerai, kad tu žinai.

    Viskam yra ribos, mon ami. Viskam.

  • Parašyk komentarą