Desertai/ Desertai be orkaitės/ Pyragai

Du-dvylikti, dovanos ir itališki saldumynai.

dsc_1314

aš vis svarstau, kokie buvo mano du-dvylikti. ir galvoje nesutelpa.

palikti darbai ir į kaukolės sieneles pasibeldę suvokimai, kad (bent jau kol kas) integralai ir Furjė transformacijos yra tinkamiausi vagono kaimynai traukiny rytojun;

pamatus-klibinančių (taip rodės anuomet) akademinių pabaiga ir žmonės, iš pradžių įdėti stalčiukan reikia, vėliau persikėlę į lentyną noriu;

kelionės – tenai, kur jūros-kalnai-vėjai-ir-nieko-nebereikia, ir tenai, kur nebuvo baisu svajot balsu trinant batų padus į grindinį, o po to leistis laiptukais vietinės ledainės rūsin pažiūrėt, kaip atrodo didieji šaldikliai;

savęs ieškojimai – be pradžios ir be galo – nesvarbu, gulint ant liepto paežerėj x ar ligoninės lovoj, minant takus savam rajone ar pro gmf’ą, sutinkant naujus ir seniai žinomus;

nusivylimai, dilgėlėmis nudeginę blauzdas ir sūriai sušlapinę pagalves, išlupinėję grindų plyteles iš po kojų ir nutraukę ryšius, kurie kadais atrodė stipresni už plieną, – šniūrelį tarp dviejų jogurto indelių ir tą, kuriam žaisdavom psichoterapijas; ir tie kiti – dar šilti, tebejuntamom melo gijom ant pirštų; kartu, žinoma, ilgesys laikų, į kuriuos negrįžtama;

skambant juokui ant stogo ar virtuvėj (pastaraisiais mėnesiais dažniau –  vonios tarpdury ir koridoriuj, ir razinom dantų pastos tūbelėj), ilgom kalbom, lig paskutinių taškų prisipildžiusiom tikėjimų ir palaikymų, guodimų ir spardymų užpakalin, panevėžietikų akcentų ir kuršėnietiško tiesumo – šiukšliadėžėn išmesta homesick būsena;

laisvė nebūt pagal taisykles, po kuriomis nepasirašiau;

Koši;

pradėtas ir paaugintas vaikas;

negana to, matydama švyturėlius galinio vaizdo veidrodėly, buvau pasižadėjusi niekados-niekados taip smarkiai nebeviršyti greičio. pavyko. (mąąą, neskaityk) kokias dvi savaites.

nežinau, ar metų būta gerų, bet jei netyčia kas nors pasiteirautų, ar ką nors daryčiau kitaip, jei laikas sukiotųsi į visas puses pagal mūsų pageidavimus, pasakyčiau, jog vasarą būčiau valgiusi daugiau braškių – ir tik tiek.

smagiai palydėkit!


ir dar – pas mane atėjo Slapukas! tikriau, atėjo paštininkė ir paliko lapelį, paskui atstovėjau kokių dviejų kilometrų eilę pašte ir gavau išsipūtusį voką, kurį (nes niekada nebuvau iš kantriųjų) išlukštenau vos pasitraukus nuo langelio. ir sužinojau štai ką:

  • mano Slapuko vardas Indrė (ji moka daryt bonbonkes!)
  • šventiniu laikotarpiu siuntiniui nukeliauti per pusę Vilniaus reikia dešimties dienų
  • pagaliau turėsiu gražių žvakių, kurias galėsiu laikyt ant staliuko, skaniai rūgščios arbatos nenormaliai gražiam maišely ir apelsininio šokolado (ok, ok, turėjau)

dsc_0152-1

ačiū!


kepėjus be stabdžių irgi užpuolė kalėdinis virusas. todėl pasiraitojau rankoves ir prikvėpinau namus apelsinais.

Struffoli di Napoli

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 25 cm skersmens kepinys Gaminimo laikas: 2-3 valandos

tešlai

  • 5 kiaušiniai
  • 3 šaukštai cukraus
  • 450 g miltų
  • 1/2 citrinos žievelės
  • 1/2 apelsino žievelės
  • žiupsnelis druskos
  • aliejus virimui

karamelei

  • 1/2 apelsino
  • 1/2 citrinos
  • 250 g medaus
  • 100 g cukraus

Gaminam

1

Kiaušinius išplakam su cukrum. Įtarkuojam citrinos ir apelsino žieveles, suberiam miltus ir druską. Gerai išminkom, suformuojam rutulį ir dedam šaldytuvan porai valandų.

2

Pailsėjusią tešlą padalinam į nedidelius gabalus, iš kiekvieno suvoliojam centrimetro storio volelį ir supjaustom lazdyno riešuto dydžio gabalėliais. Pabarstom miltais, kad nesuliptų viens su kitu.

3

Puode ar keptuvėj įkaitinam aliejaus bent per porą pirštų. Dalimis kepam tešlos gabalėlius kokias 2-3 minutes, kol dailiai paruduoja. Iškeptus nuvarvinam ir sudedam ant popierinio rankšluosčio, kad nereikalingi riebalai jame, o ne ant šlaunų, pasiliktų.

4

Karamelei: nuo apelsino ir citrinos plonomis juostelėmis nupjaustom spalvotąsias žievelių dalis. Medų, cukrų ir 2 šaukštus vandens sudedam į nedidelį prikaistuvį ir kaitinam ant nedidelės ugnies, kol cukrus ištirpsta ir mišinys nuskaidrėja. Sudedam žieveles, užverdam ir kaitinam kelias minutes. Pilam ant iškepusių struffoli. Maišom, kol visi gabalėliai pasidengia sirupu.

5

Dedam į didelę lėkštę ir suformuojam žiedą. Leidžiam ataušti ir tada puošiam pagal fantaziją. Manoji iš cukraus ir vandens išvirė karamelę, kurią po to siūlais leido į šaltą vandenį. Gavosi daug gražių nesąmonių.

 
Verdiktas: karamelė pavyko truputį skystesnė nei tikėjaus (gal reikėjo dar pavirti), todėl gaminys nebuvo baisiai stabilus. Gardus, bet lietuviškas _riešutėlis_ – vis tiek gardesnis. Tik dabar, prisimokius iš italų, jo sirupan irgi žievelių dėsiu.

Susiję įrašai

2 Komentarai

  • Komentuoti
    Jurgita
    2013.01.05 18:33

    geri tie tavo metai buvo. dar geresnių linkiu, smagiai spausk toliau tąjį greičio pedalą 🙂

  • Komentuoti
    Insolente.
    2013.01.06 21:20

    kad tik jokių kontroliuojančių dėdžių pakeliui nesutikčiau :]

    dėkui

  • Parašyk komentarą