Duonos ir bandelės/ Pusryčiai

Vilnius ir pitos

vakar skaitydama paskutinę silva rerum labai karštai mylėjau Vilnių (aha, parodykit man tokį, katras, akimis bėgdamas per tas eilutes, nemyli)

bet ne senamiestį, ne bažnyčias ir bokštus, ne užupį ir ne žvėryną – mylėjau tuos tykius rajonus, kur gyvenimai kunkuliuoja tarp septinto dešimtmečio blokų ir mūrų, už šarvuotų durų ir ant suoliukų prie laiptinių; mintimis (nes orai tokie, orai) myniau studentiškus takus baltupiuose, tuos, kur eidavau, kai viduj dalindavaus į tūkstančius dalių – ateities gatve, tada kalvarijų ir grįždavau didlaukio, arba tuos, justiniškėse, kuriuos išmynėm jau dviese – nuo 235 namo ligi buivydiškių tvenkinių, kol nebuvo aplinkelių, tik grioviai ir krūmai, kur valgydavom ledus ant kalvelės prie garažų

ir dar fabijoniškes, ir parkelį prie riomerio, ir tą kartą, kai su Jule ieškojom triple sec’o ir apėjom visus žirmūnus (o paskui ėjom į minsko iki ir nusipirkom cosmopolitan’ą – vartėm ir juokėmės, kol įsopo pilvai, ir ėjom šokt), ir jeruzalę, kur vieną pavasario naktį, smarkiai lyjant, važinėjom ratais ir ieškojom alyvų, ir, žinoma, vilkpėdę su visais nestabiliais jos laiptais ir keistas architektūriniais sprendimais pušynuose, pėsčiųjų tiltais, nuo kurių nesvietiškai gražūs saulėlydžiai, neapšviestais keliais, kur ant apgriuvusios tvoros miega katinai ir baugoka eit sutemus

žinau, kad visa tai – ne apie miestą, ne apie žaliuojančias jo kalvas ir paupius ir jau tikrai ne apie sovietinę architektūrą; šita meilė yra meilė laikams, į kuriuos negrįžtama ir kartais, tinkamiems dirgikliams suveikus, ilgimasi – šviesiai ir gražiai, be nuoskaudų ir širdies sopėjimo. bet miestas būtent tai ir yra – ne statiniai, troleibusai ir parkai, o tai, kas juose buvo nuveikta, išjausta ir iškalbėta

žinoma kad miestas būtų Vilnius
reikia dar susapnuoti
geležinį staugiantį vilką
ir nubudus jo nenudobti


aš labai galvojau, apie ką septyniolikti bus man virtuvėje. ir po visų svarstymų, savo prisižymėtų receptų ir kitokių sąrašų skaitymų internetuose, kai jau beveik turėjau sudėliojus kokių trisdešimties punktų iššūkį, atsitraukiau, pagalvojau iš naujo ir viską, ką buvau susirašius, ištryniau. nes ir be sąrašų žinau, kad yra krūvos dalykų, kuriuos noriu išbandyt ne vienerius metus, bet vis atidedu; tokių paprastų, bazinių, klasikinių receptų, kuriuos, kai sprendžiu, ką valgysim, dėl neaiškių priežasčių nustumiu šonan, pasižadėdama, kad kitąsyk – tai būtinai. tas kitąsyk pernai taip ir neatėjo

todėl pirmą metų rytą kepiau grikių lietinius, o vakar prie pusryčių shakshukos minkiau pitas. o paskui žiūrėjau, kaip jos pučia savo pilvus orkaitėj ir krykštavau lyg vaikas. gardžios pavyko, visos ligi vienos daugiau ar mažiau išsipūtė, savo viduj palikdamos ertmes skaniems dalykams prikrauti. bet tikrąjį jų gerumą supratau tik šįryt, kai prapjovus joms šonus prikimšau vidun sūrio, kalakutienos, saulėje džiovintų pomidorų ir špinatų, paskui dėjau ant sausos keptuvės, įjungiau nedidelę kaitrą, prispaudžiau lėkšte ir ant jos uždėjau sunkų dubenį su vandeniu, kad gražiai susispaustų. viduj viskas sušilo ir išsilydė, išorė traškėjo, o K. klausė, ar čia labai daug reikalų kurį laiką pusryčius tokia duona aprūpint

nedaug, visai!

dsc_0307_3

Pitos

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 8 duonelės

Ingredientai

  • 7 g sausų mielių
  • 200 g kvietinių miltų
  • 200-250 g viso grūdo kvietinių miltų + kočiojimui
  • šaukštelis druskos
  • 300 ml vasarošilčio vandens

GAMINAM

1

Mieles, kvietinius miltus, 200 g pilno grūdo miltų ir druską sumaišom. Supilam vandenį ir šaukštu maišom, kol maišosi, paskui pamiltuojam rankas ir minkom. Jei tešla labai labai limpa, pridedam dar šiek tiek pilno grūdo miltų. Iš viso minkyti reikėtų bent 10-15 minučių, kol tešla pasidaro elastinga ir minkšta, vos limpanti prie delnų (kai yra pojūtis, jog prie delno prilimpa, bet atplėšus ant odos nelieka tešlos). Jei limpa labiau, dedam dar miltų.

2

Išminkytą tešlą padalijam į 8 lygias dalis, dedam ant miltuoto paviršiaus, pridengiam rankšluostėliu ir leidžiam pailsėt 15 minučių.

3

Iš kiekvienos dalies iškočiojam maždaug 5 mm storio skritulį, juos rikiuojam ant gausiai miltuoto stalvirčio (jei prilips, smarkiai padidėja rizika pitai savo pilvo neišpūst), pridengiam rankšluostėliu ir paliekam 30-45 minutėms.

4

Įjungiam orkaitę - 230 laipsnių. Į ją dedam skardą, išklotą kepimo popierium. Kai orkaitė ir skarda įkaista, po kelias kepam pitas. Svarbu: pitos pusė, kuri lietė stalviršį, dabar turi būti viršuje, o skardą liesti turi ta pusė, kuri ilsėjosi tik pridengta rankšluostėliu. Toji pusė, ant kurios gulėjo pita, mažiau džiūvo, todėl yra drėgnesnė, todėl ji dabar turėtų džiūti labiau, t.y., būti kaitinama ne tik skardos karščio - šitaip pita iškeps tolygiai ir išsipūs.

5

Kepam 8-10 minučių, atvėsinam ant grotelių (jei nesuvalgom išsyk) ir dedam į sandarius indelius kito ryto pusryčiams.

 

Susiję įrašai

No Comments

Parašyk komentarą