Infinite loop ir sausaininis sūrio pyragas

nuo vaikščiojimo tinstantys pirštai ir apdulkėjusios žemuogės – tą vieną šiltą dieną, kai ne darbas. paskui šokiai iki paryčių, miegas iki vidudienio ir pietūs vakarienei; kai viskas būna gerai, kai sekmadieniai kibiais nerimo pirštais nespaudžia gerklės – nespėja susivokt, o tu jau pataluos ir smegenys sluoksniais į miegą

ir tas kitas rytas, kai kelies, nes skamba. ir aš nesuprantu, kas negerai su pirmadieniais. ir nesvarbu, mėgstu aš savo darbą ar ne, nes visaip yra pasitaikę, nesvarbu, kokios buvo tos dvi dienos prieš, nesvarbu, kokia įdomi ir spalvota savaitės planuos – pirmadieniai daužo plaktuku per nagus, nykščiais spaudžia akis, sugrūda galvą į vandenį ir plaka rimbu per strėnas. raumenys įsitempia, žandikauliai tvirčiau susispaudžia

protu – viskas gražu ir gerai, ir saulė; po šonkauliais – neaišku kur pakuojami lagaminai ir vizijos gyvenimų, kurie galėtų būti, jei – tik jokie jei ar kai iš tikrųjų neegzistuoja

ir tik į vakarą, kai susirankioju save iš gabalų nuo sofos ir išvelku (ar išvelka) šaligatviais palei liepas, kūnas po truputį atsileidžia ir galiu įkvėpt pilnus plaučius, tik tada, vilkdamas kojas ir lėčiau nei susitariama dėl urėdų, sugrįžta suvokimas, kad savo gyvenimą galima gyventi lygiai taip, kaip norisi, ir kad, jėzusmarijakaipgaila, niekas to nepadarys už mane, kad tie patys veiksmai duoda tą patį rezultatą, todėl tikėtis, kad nieko nekeičiant kitas pirmadienis bus vienaragiai ir vaivorykštės, yra daugiau nei kvaila, kad fuck it, užsirašom į šokių pamokas ir pasižiūrim, koks oras Kuboj balandį; einu, sausainių iškepsiu

ir nespėju sužiūrėt, ir tada vėl pirmadienis

sausainių sviestas vis dar yra meilė, garuojanti iš stiklainėlių, užkištų į giliausius spintelių kampus – ten, už konservuotų pomidorų, konditerinio šokolado plytų ir grikių; kur tam, kad pasiektum, nepakanka tiesiog įkišti rankos: reikia viską iškraut, įtikint Morką, kad toj lentynoj nieko, skirto jai, nėra, todėl nereikėtų bandyt ten įsirioglint, pasiimt stiklainėlį, vėl viską sukraut, bet tik iš kokio trečio sykio, nes man patinka turėt daug konservuotų pomidorų ir o kas jei baigsis kokosų pienas ir miltai, ir cukrus, ir pupelės, ir riešutai, ne, mes nesiruošiam karui

sausainių sviesto dabar jau galima nusipirkt norfoj, nebėr reikalo malt namuos (didesnėj norfoj, ten, prie nutellos ir riešutų sviesto, saldainių skyriuj). ir kartais man net pavyksta viso jo nesulaižyt kabinant šaukščiuku, kartais lieka sūrio pyragui. kuris pats savaime pavyko teisingas – tvirtas, vientisas ir sunkus – beveik iš sapnų

techininės detalės: čia pateikiamas visai mažutėlio pyrago (nors mudu su K. vis tiek jį valgėm tris dienas) receptas, tad jei esat daugiau nei du – kiekius dvigubinkit, kepkit 23-25 centrimetrų skersmens formoj ir kepimo laiką prailginkit 20-30-čia minučių. pagaliau išmėginau kreminį sūrį iš Lidlo, tą, kur du šimtai gramų už nepilną eurą – puikus; atia, Philadelphia!