Duonos ir bandelės/ Pusryčiai

Pasidžiaugsiu ir žirafos margumo bandelės

savaitgalį bandėm surastas pamestas kryptis – radom tik spurgų ir iškalbėtas naktis; tai irgi rezultatas, sakiau sau šįryt penkioliktą sykį tūpdama su trisdešimt kilogramų ant pečių – ir kiti savęs paguodimai vietoj rimbo per nugarą; bet išties – šitiek gerumų atsitinka ir jie, užuot skruostuos iškaldami šypsenų duobelėmis, pasislepia giliausiose smegenų klostėse ir apie juos nebekalbam – tik apie nežinias ir neapibrėžtumus, tik apie tai, dėl ko pikta, neramu ir liūdna

pasidžiaugsiu – kartojau sau, kol bandžiau ištempti kojas tiek, kad rytoj nesopėtų, ir mintyse vardijau:

turiu K., su kuriuo – į pasaulio pakraščius ir atgal, ir jokios baimės; tai nėra duotybė anei savaime suprantama. ir – gėda, bet žmogiška – aš sykiais tai užmirštu

dar nė metai nepraėjo, kai atsikraustėm į namus, kurie yra mūsų, kurių šitaip laukėm ir nekantravom – dabar pasidžiaugiam tik tuomet, kai išsiilgstam savo čiužinio; ne, tų žmonių, kurie vis meiliai perbraukdavo ranka per tą vieną ištapetuotą sieną, nes tektūūūros, aš nepamenu, bet jaučiu, kad norėčiau, jog jie bent dusyk per savaitę užsuktų po darbo

tuomet, kai jau, sakytum, buvau pakeliui į rimtą karjerą, suradau drąsos viską mest ir ieškot kitų kelių – čia yra tai, dėl ko žaviuosi kitais žmonėmis, čia yra tai, dėl ko, liūdesio momentais, aš save graužiu ir ieškau įrodymų, kad suklydau

turiu valios trissyk per savaitę keltis pusę penkių ir eit sportuot – taip, mieloji, čia yra dalykas, už kurį galima save pagirt. paminklo statyt, žinoma, nevertėtų, bet čia yra tris tūkstančius sykių daugiau nei galėjau įsivaizduot save darančią. ta prasme – aš ir štangos, vos išsiritus iš lovos, laisva valia – nepatikėčiau

turiu hobį, tokį mylimą, kad laikas ištirpsta ir, kol žiema, savaitgaliai dėliojasi tinkama šviesa fotografuot ritmu; ir mane skaito, ir apie mane rašo (visas šitas tekstas tebuvo būdas prieiti iki šito sakinio – apie omnomnom – naujausiam žurnalo Virtuvė numery), ir nebereikia psichoterapijų; turėti dalykų, dėl kurių šeštadienius pasitinki su žadintuvu, jog suspėtum, yra laimė

mes keliaujam ir mokomės pasaulio – tegul ir rečiau, nei norėtųsi, bet galim sau tai leist ir turim užsispyrimo daryt tai įdomesniu keliu nei siūlo novaturas

ir dar mums labai pasisekė su kate!


aš esu miltų žmogus ir šitam omg-omg-gliutenas-yra-visų-problemų-šaltinis-o-balti-miltai-baisiau-nei-kokainas pasauly man nėra paprasta. taip, sutinku, dvi savaites negendančio batono ir pigių makaronų gal ir reikėtų truputį mažiau, nes kam valgyt dalykus, katrie neskanūs, bet neapolietiška pica, teisingai išsisluoksniavę kruasanai, chačiapuriai ką tik iš krosnies, lazanija iš savom rankom kočiotų lakštų ir svarbiausia – šviežia duona ir bandelės – geriau nebūna, bet niekam nesakyt, nes čia tokia pat gėda ir nedorybė kaip šaldytuve turėt majonezo, žiūrėt televizorių ir mėgt keptas bulves (o po to ištinka dar viena bėda – per aukšti reikalavimai: geriau jokios čiabatos nei vakarykštė, geriau jokios picos nei plono pado)

ir todėl, kai K. sako, pasigaminkim burgerių su plėšyta kiauliena, man kiaulės dalis rūpi mažiausiai, ir ieškau tobulų bandelių tokiems sumuštiniams: kur išorė trakši, o vidus tankus, minkštas ir lengvai salstelėjęs, toks, sakytum, link brioche, tik mažiau turtingas. sukurt traškią plutą namuose kepamoms bandelėms nėra visai paprastas reikalas – arba tešla, kur raugas ir pučiasi didelėm skylėm, kaip, pvz., čiabata (o čia labai toli nuo briochinės tekstūros), arba orkaitėn reikia prikraut akmenų ir grandinių, juos įkaitint ir apšaudyt vandens šautuvu (čia ne aš sugalvojau, čia Bouchon Bakery šitaip siūlo pramonines orkaites namuos imituot), o šito lygio aš dar nepasiekiau, kol kas – tik šamotinės plytos, ant kurių kepam picas

ir čia išgelbsti olandai, katrie sugalvojo sumaišyt tyrelę iš vandens, mielių ir ryžių miltų, prieš kepimą gausiai ja aptept bandelių viršų ir tokiu visiškai paprastu būdu pasiekt traškią plutelę ant beveik bet kokios mielinės bandelės; kai tyrelė nuo karščio ima virst pluta, o bandelė pūstis, įvyksta mokslas ir bandelės viršus sulūžinėja, todėl jos dar ir gražios nesvietiškai (o pasauly vadinamos tigro arba žirafos duona (originaliai – tigro, bet paskui kažkas gudresnis darsyk pažiūrėjo į tigrą ir suprato, kad anas – dryžiais))

Tigro/žirafos duona arba minkštos bandelės traškiu viršum

SPAUSDINTI RECEPTĄ
Kiekis: 5 10-12 cm skersmens bandelės Gaminimo laikas: 2 valandos

Bandelėms:

  • 120 g pieno
  • 60 g vandens
  • šaukštas cukraus
  • kaupinas šaukštelis sausų mielių
  • šaukštas aliejaus
  • nubrauktas šaukštelis druskos
  • 250-300 g miltų

Traškiam viršui:

  • šaukštelis sausų mielių
  • 120 g šilto vandens (~40 laipsnių)
  • šaukštas cukraus
  • šaukštas aliejaus
  • 1/3 šaukštelio druskos
  • 100 g ryžių miltų

Gaminam:

1

Vandenį ir pieną pašildom iki 35 laipsnių, t.y., imam pieną iš šaldytuvo, į jį pilam pokarščio vandens ir tadam - tai, ko reikia. Tik, žinoma, auksinė mielių taisyklė - geriau per vėsiai nei per šiltai, nes ir šaltesnėj aplinkoj mielės sėkmingai pukši, bet jei per karšta, jos žūsta ir vietoj bandelių pavyksta akmenėliai.

2

Suberiam cukrų ir mieles, išmaišom ir paliekam penkioms minutėms, kol suputos. Tuomet pilam aliejų, suberiam druską ir maždaug stiklinę miltų. Šaukštu ar plaktuvu su minkymo antgaliu sumaišom iki vientisos masės. Tuomet suberiam dar pusę stiklinės miltų, maišom, jei maišosi, jei ne - imam minkyt. Po šaukštą vis beriam miltų, kol tešla, jei minkoma plaktuvu, atšoka nuo indo sienelių, jei rankomis - limpa, bet atplėšta nuo delno nepalieka ant jo tešlos atplaišėlių - aš svėriau kiekvieną įdedamą miltų gramą, prireikė 270 g - bet viskas priklauso nuo turimų miltų drėgmės, tad aklai pasikliaut skaičiais čia nederėtų.

3

Paminkom dar penkias minutes, kol tešla visai nebelimpa ir pasidaro elastinga. Dedam į aliejum pateptą dubenį, užklojam rankšluostėliu ir paliekam prie radiatoriaus, kad padvigubėtų - maždaug valandai.

4

Kai tešla pakyla, ją perminkom ir padalijam į 5 gabalėlius. Iš kiekvieno formojam rutuliuką ir jį suspaudžiam iki 1,5-2 cm storio disko. Rikiuojam ant kepimo popierium išklotos skardos, palikdami ~8 cm tarpelius. Pridengiam rankšuostėliu ir grąžinam prie radiatoriaus, kol paruošim ir subrandinsim užtepą viršui.

5

Įjungiam orkaitę kaisti - 190 laipsnių. Visus traškiam viršui skirtus ingredientus sumaišom - turėtų pavykt riebios grietinės tirštumo tešla; jei per skysta ar per tiršta, pareguliuojam miltais arba vandeniu. Paliekam 15 minučių pastovėt.

6

Kai užtepas susistovi, nuklojam kiek pakilusias bandeles ir dedam šaukštelį užtepo ant bandelės viršaus - jei labai greitai pradeda tekėt ir išsyk pasiekia bandelės apačią - per skystas, jei visiškai nejuda iš vietos ir stovi kaip padėtas - per tirštas. Išsprendžiam ištikusią problemą ir padalijam užtepą visoms bandelėms - aptepam viršų ir šonus.

7

Kepam 30-35 minutes, kol viršus sutrūkinėja ir apskrunda. Ataušinam. Gardžiausios, žinoma, tą pačią dieną.

Susiję įrašai

No Comments

Parašyk komentarą